Vargo vakarienė. Bet jei matuotume vakarietiškos politikos taisyklėmis, tai – atsisveikinimo mišios su velioniu ministrų kabinetu.
Simboliška, kad sveikatos ministras Dulkys, matyt, pamiršęs trečiąsias metines (pats taigi derybose dėl koalicijos nedalyvavo, nes valdžios partijoms nepriklauso), davė pilną atodūsių interviu, kad su slaugytojomis – visiškos šakės.
Dulkys interviu pažada kreiptis į gydymo įstaigų vadovus, kad tie nevidonai algas slaugytojoms padidintų.
Tarp gydymo įstaigų vadovų yra tikrų nevidonų, bet įsivaizduoti, kad jie vaikšto su pilnais eurų maišais ir piktybiškai nekelia slaugytojoms algų, reiktų būti gavus basliu per galvą. Gydymo įstaigos – valstybinės. Kiek valstybė duoda algoms, tiek jos išleidžia. Dar ponas ministeris tarp eilučių sako, kad kalti gali būti per geri daktarų uždarbiai: „Gydytojai specialistai patenka į penketuką geriausiai apmokamų profesijų.“
Kokioj stebuklinėj pasakoj trejus metus gyveno ministras? Prieš akis dar metai su uodega, o ministras jau susinešiojęs. Pats save sunešiojo. Kad neišsiskirtų sunešiotos sistemos fone?
Slaugytojų trūko ir iki Dulkio. Kaip ir gydytojų. Dulkys gavo sunešiotą sistemos gyvosios jėgos paltą. Bet buvo pakviestas, kad slaugytojų nebetrūktų, na, bent jau trūktų mažiau. Ką turim?
Dulkys pabandė išversti sunešiotą paltą į kitą pusę. Pusę palto išvertė – atgaivino po nepriklausomybės panaikintus ligoninių ir poliklinikų kolchozus. Kita pusė liko panešiota. Bet čia ne paltas susinešiojo. Valstybės sistema. Tik kas trečia medicinos kolegiją baigusi slaugytoja dirba gydymo įstaigose. Kitos dvi emigruoja. Į užsienį ar kitą darbą.
Blogiausia, kad objektyviai net nėra įvertinta, kiek slaugytojų trūksta realiai. Matuojant ne de facto, o europiniais krūviais. Slaugytojų trūksta labiau nei skelbiama.
Viena vertus, todėl, kad Lietuvos gydytojai, plg. su Vokietijos, Norvegijos etc., daro daug slaugytojų darbo. Tai didina jų išsekimą ir tolina pacientą nuo gydytojo. Daktarų irgi trūksta. Irgi dar labiau nei iki Dulkio. Sistema iš inercijos dar sukasi, daugiausia medikų sveikatos sąskaita.
Respublikinei Šiaulių ligoninei prieš kelis mėnesius trūko 72 gydytojų. O kiek trūktų, jei gydytojai dirbtų tik vienu etatu? O jei dar visi pensinio amžiaus daktarai rytoj nebedirbtų? Kai kuriose ligoninėse tokių – daugiau nei pusė.
STRATA, o tai pačios Vyriausybės strateginės analizės centras, nurodo, kad po šešerių metų šalyje trūks 3 163 slaugytojos ir 848 daktarų.
Ar tik Dulkys trejus metus gyveno kosmose? Tikrai ne. Skaitom apie tiltus, kelius, o ypač gelžkelius. Išvažiavęs iš Vilniaus ryte traukiniu į Klaipėdą vakare dar gali būti kur nors ties Šiauliais ar Plunge. Pasenę bėgiai, neveikiantys stabdžiai, ant bėgių krentantys stulpai.
Lietuvos geležinkelis, kaip kažkada rašė XIX a. prancūzų ekonomistas F.Bastiat, virsta antigeležinkeliu.
Pasirodo, valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ ardo vienus lokomotyvus ir elektrovežius, kad sutaisytų kitus. Kaip kokia Rusija. Bet Rusiją smaugia ES ir JAV sankcijos, ji negauna detalių. Kokios sankcijos smaugia „Lietuvos geležinkelius“? Kodėl jie ardo traukinius, užuot nupirkę detalių?
Todėl kad naujo tipo vadybininkai sufeilino priežiūros ir remonto sistemą. Detales reikia užsakyti ne tada, kai kas sugenda, o iš anksto. Reikia planuoti. Tie vyrukai planuoti nemoka, jie moka tik gražiai pasirodyti. Todėl ir varo rusiškai – ardo vieną brangią įrangą, kad važiuotų kita.
Ardys gelžkelius tol, kol leis gelžkelį valdantys politikai. Kol suardys. Ar gali tai pamatyti toks susisiekimo ministras kaip Skuodis? Dulkys, palyginti su prezidento Nausėdos prakištuku Skuodžiu, yra kosmose gerąja prasme. Liūdnas cha.
Policininkų trūko ir iki ministrės Bilotaitės. Bet dabar Vilniuje jų trūksta 400. Panevėžio apskrityje – per 150. Panevėžyje ir rajone trijų policininkų darbą daro du. Trečdalio nėra. Iš viso trūksta trūksta 1 500 policininkų.
Vilniuje policininkai turi po 30-40 prioritetinių (sic!) ikiteisminių tyrimų. Su administracinėm bylom, skundais – iki 150. Ką tai reiškia piliečiams? Tai, kad valstybė nebevykdo jai priskirtų šventų policijos funkcijų.
Valstybės sienos apsaugos tarnyboje trūksta 400 pasieniečių. Tik migrantams pradėjus veržtis iš Baltarusijos paaiškėjo, kad dauguma pasieniečių neturi NATO reikalavimų atitinkančių ginklų, negauna net popieriaus dokumentams įforminti, pinigų žibintams, kitiems įrankiams, būtiniems ieškant kontrabandinių prekių slėptuvių, dirba pasenusiais kompiuteriais.
Vilniaus teritorinėje muitinėje trūksta 100 žmonių. Šalyje – 270. Likusieji dirba už visus. Alga – geriau nesakyti. „Maxima“ kasininkės už tiek net kankinamos inkvizitorių nedirbtų. Darbo krūvis – Dievuli, padėk. Bet tai tik paveikslo rėmai. Šimtai muitininkų į darbą važiuoja šimtą kilometrų ir daugiau. Trylika ES sankcijų Rusijai paketų – antras darbo krūvis muitininkui, palyginti su ikikariniais metais.
Kada susinešios muitinė, už kurią atsakinga finansų ministrė Skaistė? Kalėjimų departamente – dar didesnis žmonių stygius. Kauno apylinkės teisme trūko 20 teisėjų. Šalyje trūksta dešimtadalio teisėjų ir 150 teisėjų padėjėjų, iš jų 94 – Vilniuje. Norinčiųjų dirbti teisėjų padėjėjais ir posėdžių sekretoriais nėra. Teismų darbas stringa.
Rugsėjį trūko 600 mokytojų. Vilniuje kai kurie nevykę matematikai suka antrą ratą per gimnazijas. Rinktis nėra iš ko. Šalyje tik 420 chemikų ir 555 fizikų, o ir tie – nebe jaunuoliai.
Kur pažvelgsi, ten sunešiotas paltas. Už jį atsakinga ne tik dabartinė Vyriausybė. Ir buvusios. O gerovės prezidentas Nausėda – ypač. Kaip kurti gerovės valstybę be tūkstančių trūkstamų pareigūnų, mokytojų, gydytojų ir slaugytojų?
Valstybė greitai nebegalės atlikti funkcijų, kurioms ji sukurta. Valdymas pasenęs, persmelktas nepotizmo. Anei reformų, anei pinigų.
Su reformomis Lietuvoje nuo pat Kovo 11-osios striuka. Arba imitacija, arba žingsnis pirmyn, du atgal. Tačiau ką sakyti apie būtiną funkcijų finansavimą, jei Finansų ministerija net savo pačios muitininkų nemyli?
Ką urbi et orbi paisto ponia Skaistė ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Lingė, agituodami už nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą? Ar sako, kad jo reikia policininkams, pasieniečiams, slaugytojoms, savai muitinei išlaikyti?
Ne. Konservatorija choru gieda, kad to reikia Briuseliui, nes finansų ministrė taip su Briuseliu po stalu susitarusi. Raskite didesnį absurdą už šį.
Kada pradėsit kalbėti su žmonėmis, kad valstybės paslaugos kainuoja, galim likti be policijos ir medicinos? Gal tada, kai dėl ilgų eilių pas gydytojus sveikatos ministras nustos kaltinti gydytojus? Ko, žinoma, nesulauksim nei kitą, nei dar kitą kadenciją. Šitokio karo, koks vyksta Europoje, akivaizdoje iš ministrų kabineto ir prezidento vadovaujamos Valstybės gynybos tarybos sulaukiam tik miglos apie krašto apsaugą nuo Rusijos.
Lietuva praktiškai neturi oro gynybos, neturi tiek dronų, kiek sufleruoja karo patirtis, nėra pasienio įtvirtinimų, šalis neturi nė vieno naikintuvo, bet jie užsikepė žūtbūt nusipirkti 50 tankų. Kuriuos tiek rusai, tiek ukrainiečiai kare slepia arba naudoja kaip pabūklus.
„Kiek Lietuvos karininkų žino, kas yra „ПМН-3“, „ПМН-4“, „МЗУ“, „M/97“, „МЛ-7“… Kas iš jų gali pasakyti, kaip šita inžinerinė amunicija naudojama Ukrainoje? – klausia Ukrainos savanoris išminuotojas R.Armaitis. – Aš abejoju, kad Lietuvos kariuomenėje atsiras nors vienas karininkas, kuris sugebėtų aprašyti rusų minų laukų struktūrą. Kaip rusai daro šlagbaumus? Kaip užminuoja pastatus? Paliekamus apkasus? Kokius naudoja spąstus? Kodėl ukrainiečiai praranda tiek technikos puldami?“
Kitas Ukrainą ginantis savanoris A.Kumpis taip pat negaili karčių žodžių generolams: „Lietuvos karinei vadovybei aš esu nematomas žmogus. Jie atsitvėrė siena, mūsų ten nėra. Jiems gerai taip, kaip yra, o nedaryti nieko yra lengviausia. Važiuodamas dviračiu užsimauni šalmą ir manai, kad esi neužmušamas. Penktas NATO straipsnis jiems užmovė tą šalmą, jie mano, kad amerikiečiai viską išspręs. Tai iliuzija, nes jei Baltarusijos pasienyje nebus lietuvių, ten nebus ir amerikiečių, vieni amerikiečiai neis mirti už Lietuvą.“
Nedaryti nieko yra lengviausia. Ukrainos gynėjo žodžiai – ne tik apie krašto gynybą. Apie bet kurią valstybės funkciją. Politikams parodomasis procesas seniai tapo svarbesniu už rezultatą. Skaitiklyje – viešųjų ryšių vaizdelis, vardiklyje – sunešiotas valstybės paltas.
