Atsiverskit LŽVS rinkimų programą ir skaitykit Žodžių Žmogaus žodį: „Lietuvai reikia profesionalų Vyriausybės, kuri nepiktintų žmonių savo neišmanymu ir klaidomis. Lietuvai reikia vizijos ir aiškių darbų.“. Kitas Žodžių Žmogus lizinguoja į taktą: „Politikai Seime turi kurti valstybės viziją, o profesionalai jį įgyvendinti vykdomojoje valdžioje.“
Kur pažvelgsi, ten – skylė.
Žadėjai sprendimo priėmimų centrą perkelti iš Vyriausybės į Seimą. Bet net Seimo pirmininkas seniai ne tavo. Pirmą kartą seimų istorijoje Seimo pirmininkas sau, vadančioji dauguma – sau.
Tai – geriausia iliustracija, kaip prastai atrodo valdžia ketvirtaisiais kadencijos metais. Valdo profesionalūs nevykėliai, kurie tokie pasipūtę, kad net tarpusavy nesugeba susitarti, ką kalbėti apie aiškius darbus ir vizijas.
Žadėjai sumažinti Seimo vicepirmininkų skaičių iki trijų, bet niršti ant Pranckiečio, kad tau neleido turėti 7-o ar 8-o vicespikerio. Prisiekei, kad ministerijos netaps partinių įdarbinimo agentūromis, o nuo čimbariokų ministerijose akys raibsta.
Prisiekei, kad medikų algos taps tokios, jog gydytojas galėtų oriai gyventi dirbdamas vienu etatu. Bet tiesą į akis tau pasakiusią jauną gydytoją siunti toli emigracijon. Toleruoji ledo lytyje smegenis įšaldžiusį pusgalvį, kuris Seimą pavertė antivakserių ir propagandistų, gydančių švęstu vandeniu, tribūna.
Žemės ūkio ministerija į Kauną neperkelta. Ekonomikos ministro nėra. Mokesčiai supinklinti. Susisiekimo ministras – persona non grata Prezidento rūmuose. Dauguma trupa.
Kirkilo bebrai tau liepė nuleisti Seimo rinkimų kartelę iki 3 procentų. Bet net ir ta menka operacija žlunga dėl tavo nemokėjimo tartis ir planuoti. Vienas daugumietis išeina paryčiais, nes negavo posto, kitas suserga, trečias susipainioja balsavimo kortelėje.
Tau pritrūksta vieno balso. Gauni į dūdą nuo Prezidento, kurį ką tik iškėlei aukščiau buvusios Prezidentės ir jau laikei savu, prijaukintu. Tada supyksti ir kaip mažvaikis ar koks Volgos burliokas pavarai ant Prezidento patarėjų, kad caras geras, tik aplinka kalta.
Vieną dieną sakai, kad su švietimo sistema viskas čiki-piki ir skelbi nelaikšes „Gaires“, kitą – kad švietimas yra total košmar. Po tavo „reformų“, jei ką.
Tada, praėjus daugiau kaip trejiems metams, per kuriuos žadėjai „nepiktinti žmonių savo neišmanymu ir klaidomis“ ir daryti „aiškius darbus“, griebiesi šiaudo skelbdamas tau pakištą ambicingiausią visų laikų švietimo reformų planą ir – be jokių ten „mea culpa“ – siūlai partijoms pasirašyti nacionalinį susitarimą. Įskaitant konservatorius, kuriuos išvakarėse paskelbei antivalstybine partija.
„Profesionaliau“ turbūt nebūna. Susitarimo datas, žinoma, apdairiai surašai taip, kad ambicijų įgyvendinimas netektų tavo „aiškiems darbams“, o liktų tik būsimoms vyriausybėms.
Ketvirtaisiais valdymo metais profesionalių pasipūtėlių duetas beturi tik vieną norą. Egzistencinį. Išsilaikyti kaip nors iki spalio. Bet kokia kaina. Paneigiant save. Išstatant pajuokai ir save, ir valstybę.
Ar galėjo būti kitaip? Ne.
Jei tavo partinė statyba susideda tik iš to, kad prie poros tūkstančių kaimiečių primūriji kelių policininką, kurio nuopelnas buvo tik toks, kad toli pasiuntė dvi politines moteris, dar prigaudai visokių gretų, agnių, staniuvienių ir kitokių nouneimų, kurių vienintelis tikslas – Seimo nario algelė, ko gali tikėtis net geriausiu atveju?
Ko gali tikėti net geriausiu atveju, jei visos tavo idėjos – tokios pat, kaip ir tavo rinktinė? Brandus Karbauskio oligarchizmas, „Sirijaus“ sektos tiesioginių ryšių su Zaratustra ir Kristumi performansai, Verygos įprotis plėšyti žurnalus ir pautų šaldymo nauda brandaus amžiaus vyrams bandomi sukergti su sotaus centrinio banko pareigūno Kuodžio kurtu socializmo modeliu.
Kai žaliųjų darnos su gamta žiponą bandai priderinti prie nešvarios rusiškos salietros maišų ir savo ar Gaidžiūno automobilių-traktorių, o norą išsaugoti vieno vaiko mokyklas – su visų universitetų sujungimu į penkis, galima duoti kepurę prikrauti – nepavyks. Nedarnu.
Vietoj savo išaugintų žmonių Vyriausybėje – rekrūtai. Nuo Prezidentės favoritų ir konservatorių šalininkų iki svetimas žemes ariančio valstiečio, nuo dailios, bet netolimos MOSTA biurokratės iki per aukštai užkeltos diplomatijos seržantės ir bičo su koloradke „profesionalų“.
Dauguma ministrų iki pirmojo kabineto posėdžio vienas kito ne tik akyse – feisbuke nebuvo matę. Galite tai įsivaizduoti Norvegijoje, Švedijoje, net tokiose didelėse šalyse, kaip Lenkija ar Vokietija, kad ministrai iki pirmojo posėdžio vienas kito nežinotų?
Tavo kabinetas – svetimi žmonės su skirtingu pasaulio matymu, pažiūromis. Jų niekas nesieja. Dauguma jų apie valstiečius žinojo maždaug tiek, kiek sueiliavo vaikų poetas, partizanų išdavikas: „O sušaldyk tu valstietį. / Pažiūrėk — tenai už valkos / Pagiry jis kerta malkas.“
Su tokia „darna“ velnias ragus nusilaužtų. Bet ir tai dar ne viskas.
Vyriausybė marga, MP patarėjai dar margesni. Nuo kanclerės Dargužaitės iki kanclerio Stončaičio. Nuo Žemės iki Didžiųjų Grįžulo ratų. Vicekancleris – buvęs konservatorių premjero Kubiliaus kancleris. Patarėjai – buvęs konservatorių jaunimas ir besikeikiantys policininkai.
Visokių yr, visokių reikia, ypač premjerui? Taip. Bet ir be bendro vektoriaus tokia rinktinė – kaip Krylovo pasakėčios muzikantai.
Bet – tai būtina ypač pabrėžti – ne tik šita valdžia tokia. Ketvirtaisiais valdymo metaus kolapsas ištiko ir Butkevičiaus daugumos, ir Kirkilo mažumos vyriausybes. Konservatoriai su krikščionimis demokratais paskutiniais valdymo metais, 2000-aisiais, et dukart buvo priversti keisti premjerą, kurių per kadenciją turėjo net tris, o valdančioji partija skilo.
Panaši košė, kaip dabar, rūgo ir antrojo Kubiliaus valdymo ketvirtaisiais metais.
Kaip Skvernelis gina Narkevičių, taip Kubilius nuo Prezidentės rūstybės saugojo ne geresnį ministerį Kazlauską. Butkevičius gynė zadanijų ministrą Trečioką. Prisimenate: „Preliminariose teisininkų išvadose dėl aplinkos ministro Trečioko veiksmų galimai darant įtaką Vyriausybės nutarimui dėl kurortinių apsaugos zonų naikinimo nėra nustatyta pažeidimų.“?
Mūsų partijos ir jų vadai tokie silpni, kad ketveri metai valdžioje – per ilga distancija, jog į pabaigą jie bent pavilktų savas kojas, ką jau kalbėti apie valstybę. Net ir treji metai, žvelgiant į nykias Karbauskio-Skvernelio dueto konvulsijas, gali pasirodyti per daug.
O jei dar ir Prezidentas silpnas? Jei Prezidento minčių kraitelėje, be pokarinės vokiečių gerovės valstybės idėjos, daugiau nieko nerasta?
Tad jei dabar ir reikia kokio nacionalinio partijų susitarimo, jis gali būti tik dėl Seimo ir Prezidento kadencijų sutrumpinimo iki trijų ir ketverių metų atitinkamai.
Į tokio susitarimo paketą turėtų būti įtrauktas punktas skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus gegužės pirmąjį sekmadienį, nes ši valdžia, perfrazuojant Karbauskį, „išsikvėpusi kaip niekada“. Trečias, bet ne paskutinis punktas turėtų būti įsipareigojimas po pirmalaikių Seimo rinkimų nutraukti partijų valstybinį šelpimą.
Valstybinis partijų finansavimas baigia nususinti partijas tiek idėjiškai, tiek žmogiškųjų išteklių prasme. Negana to, pavertė jas arba niekam neatsakingais uždarais politiniais rateliais, arba jos yra tiesiogiai valdomos iš vieno oligarcho koncerno būstinės.
Tai ne fontanas, žinoma, bet geriau tegu partijos priklauso nuo verslo apskritai, o ne nuo vieno oligarcho. Bent jau konkurencija ir nors kažkokia atsakomybė dar bus.
Be tokio nacionalinio susitarimo, visi kiti, įskaitant ir dėl švietimo, yra tik muilo burbulų leidimas, erzinant ir taip jau dėl politikų durnumo, godumo ir neatsakingumo įelektrintą tautą. Surūgo net tik valstiečių darnų bulvienė. Prarūgo visa Lietuvos politika.