Rimvydas Valatka. Tautos utėlėtumo patikrinimas

Kas yra rinkimai? Tai nėra balsavimas už vieną ar kitą asmenį, partiją ar komitetą, nors taip ir gali pasirodyti. Rinkimai yra testas, kuris nustato, kiek rinkėjų sugeba išsaugoti šaltą protą, o kiek jį greitai pameta. Rinkimai parodo, ko šalyje tuo metu daugiau – triznių, kuriems šlapimas muša į smegenis, ar žmonių, gebančių susivaldyti. Bjauriai kalbant, rinkimai yra tautos utėlėtumo patikrinimas.

Šia prasme rinkimai panašūs į LKL finalo rungtynes. Kurių metu vienas kašės rinktinės žaidėjas gali išmalti dantis kitam. Inteligentiški ir išsilavinę žmonės tribūnose – išsivadinti „gaidžiais“, „portugalais“ ar „žalia k...a“, apspjaudyti vienas kitą, mesti į aikštelę butelį, o jei pagautų po rungtynių teisėją, tai... Geriau jau, kad jo nepagautų.

Bet gal teisingiau būtų sakyti, kad rinkimai yra muštynės. Kurių irgi visokių būna. Kartais kraujas liejasi laisvai, o kartais viskas baigiasi apsistumdymu. Priklausomai nuo to, ar abiejose pusėse buvo žmonių, suprantančių, kad bloga pilietinė taika – geriau už geriausią karą.

Vyraujanti visų rinkimų ideologija – „mūsiškį“ muša! Ji padalija tautą į dvi mušeikų gaujas – saviškius ir svetimus. Kuo mažiau visuomenė linkusi laikytis taisyklių, tuo daugiau per rinkimus kovų be taisyklių.

Ką norėjote pakeisti savo savivaldybėje, bet iki šiol nepavyko? „Savivaldybės teritorijos ribas. Būtų gerai, kad ir Seinai su Punsku priklausytų Lazdijų rajonui“, atsako rajono meras Margelis, kuris didžiausiu savo laimėjimu poste laiko gebėjimą jame išsilaikyti.

Neatsakingas. Švelniausias žodis, kuris ateina į galvą. Bet šiaip jau trenktas turbūt. Nepaisant to, už šitą humoristą ir jo komitetą balsuos kokie 5 000 žmonių. Tikėtina netgi, kad savo didžiausią gebėjimą meras dar kartą patvirtins.

Rinkimai – tai pasitikrinimas. Kokie dabar esam? Kokios mintys vyrauja šalyje?

Nacionalizmas. Lietuvių kalbos gynimas, vietos rinkos apsauga. Uždarumas ir užsidarymas per draudimus ir uždraudimus. To seniai reikia, nes į tą pusę juda JAV, D. Britanija, Italija, ir Lenkija?

„Europos Sąjunga = Sovietų sąjunga, Europos parlamentas yra tas pats, kas 1989-ųjų SSRS liaudies deputatų suvažiavimas“, trimituoja filosofas, vedantis į Briuselį rinkimų komitetą iš buvusių vyskupų, disidentų ir komunistų, su tokiais pat kitų ES šalių revoliucionieriais griauti „blogio imperijos“ ES.

Tie, kurie mano, kad lietuvių siektinas gėris yra sugriauti ES, tikriausiai pamiršo, kas yra karas. Pamiršo pagrindinę priežastį, kuri po karo atvedė Prancūziją ir Vokietiją į anglies ir plieno sąjungą, o po to ir visą Europą į ekonominę bendriją. ES buvo įkurta pirmiausia todėl ir galbūt tik todėl, kad Europoje daugiau nebūtų karo.

Tokiai valstybei kaip Lietuva, kurios didžioji dalis pramonės dirba eksportui, Europos šalių išsivaikščiojimas po nacionalines teritorijas prilygtų ekonomikos sušaudymui.

Kaip, be kontrabandos, galima patekti į kitą rinką? Pirmas variantas – rinka atvira visiems. Kitas variantas – tavo kariuomenė okupuoja svetimą teritoriją-rinką. Ar šitas kelias – Lietuvai?

Nacionalizmas ir uždara visuomenė yra karo kelias, kuris nieko tokioms mažoms šalims, kaip Lietuva, be pavojų ir nepriteklių, negali duoti.

Tai, kad lietuviai vis dar emigruoja iš šalies, pirmiausia yra Lietuvai iki pat 1991-ųjų rugpjūčio užsitęsusio Antrojo pasaulinio karo padarinys.

Dėl ko Europoje XX a. kilo du pasauliniai karai? Dėl rinkų, jų perdalijimo. Sakote, Antrąjį pasaulinį sukėlė komunizmas ir fašizmas? Taip, bet tai vis tiek – išvestiniai dydžiai iš rinkų reikalų.

Kad nebekiltų daugiau karų, Europa įkūrė bendriją, kurioje prekės ir žmonės juda laisvai. Ta linkme pastaruosius tris dešimtmečius judėjo visas pasaulis. Balsuoji už ES griovimą – renkiesi karo kelią.

„Trumpas mane žavi tuo, kad nugalėjo visą žiniasklaidą“, džiūgauja kitas filosofas. Tas pats, kuris žada grąžinti litą ir jį prilyginti eurui. Dzeusas ir pakamarės aitvaras viename.

Kokiu utėlėtu reikia būti, kad džiaugtumeis politiko pergale prieš veidrodį! Apskritai, kokiu trumparegiu reikia būti, kad žavėtumeis Trumpu, pradėjusiu JAV-Kinijos prekybos karą. Amerikai, žinoma, tas karas atsirūgs paskutinei, bet, jei tas karas įsisiūbuos, lietuviai smūgį pajus greitai. Per krentančius užsakymus mūsų fabrikams.

Tikrai norite, kad mūsų fabrikai gamintų mažiau, o ne daugiau? Tai reikštų grįžimą į 2009-ųjų sausį. Bet kas dešimtas ar penkioliktas balsas vis tiek kris į lito lygintojo su euru bidoną. Todėl, kad „saviškis“. Apskritai utėlės žmones užpuola labai greitai. Užtenka nesiprausti savaitę, neskalbti drabužių ir patalynės, ir voila, glindos pabyra iš galvos.

Tas pats ir su politiniu utėlėtumu. Kaip Lietuva balsavo 1990-ųjų vasario 24-ąją ir kaip 1992-ųjų spalio 25-ąją? Priešingai. Tie patys žmonės. Ir atvirkščiai – 2003-iųjų pradžioje ir 2004-ųjų birželio 27-ąją? Irgi tie patys.

Valstiečių kandidatu tapęs uosto generalinis direktorius sako, kad jis į politiką nelenda, tik į Klaipėdos merus. Įžūliai muilina akis, bet tūkstančiai klaipėdiečių vis tiek balsuos už „į politiką nelendantį“. Dar daugiau balsuos už premjerą, kuris vieną dieną paaugliškai užsikepa, kad šitai Prezidentei daugiau neteiks aplinkos ministro kandidatūros, o kitą dieną jau aiškina, kad ieško kito kandidato.

Balsuos už tipą, kuris vienu iš tų dviejų atvejų melavo. Kuris nuolat meluoja, o jo idealas yra policinė valstybė.

Dar daugiau, už Skvernelį balsuos dauguma violetinių, kurie jį prakeikė, kai jo, tuomet policijos generalinio komisaro įsakymu, policijos būrys šturmavo Garliavą ir atėmė iš išprotėjusios Tetos de facto pagrobtą vaiką ir perdavė ją motinai.

Kad ir kaip sunku tuo patikėti, bet violetiniai bent jau antrame ture greičiausiai parems Skvernelį. Tiesiog toks yra žemiausias vardiklis. Politinio utėlėtumo vardiklis. Automatiškai perkeliantis „Mergaitę pagrobusį“ Skvernelį į „Mergaitės gynėjų“ skaitiklį.

Realus gyvenimas yra protingesnis už rinkimus. Žmonės gyvenime yra išmintingesni už tuos pačius žmones su biuleteniu prie balsadėžės. Muštynių metu protas išsijungia, lieka žemieji instinktai.

Kepta stinta po eurą savaitgalį Palangoje tebus už įrodymą. Kodėl tūkstančiai žmonių už stintą mokėjo eurą? Tas pats žmogus-rinkėjas už tiek nepirktų. Rėktų gvoltų, kad Kubyyylius visai Lietuvą nustekeno, nes, vajėtau, jau stinta po eurą eina, kai antai net lito nekainuodavo.

Kodėl tada Palangos smulkiesiems verslininkams pavyko parduoti šimtus tūkstančių stintų, kaip pasakytų Karbauskis?

Pirmiausia todėl, kad žmonės ne balsuoti į Palangą suvažiavo, o į stintų šventę. Antra, o tai ir yra svarbiausia, žmonės laisvoje europinėje Lietuvoje – ne pinigais aptekę verslininkai, jų mugėse nė su žiburiu nerasi, o paprasti žmonės, kurie netrukus taps rinkėjais, – jau gali sau tai leisti: už stintą mokėti po eurą.

Tačiau kovo 3-ąją, gegužės 12-ąją ir 26-ąją dauguma iš jų tokią galimybę bus pamiršę. Daugumai iš jų su pavėlavimu taps gaila to euro už stintą. Kodėl taip atsitinka?

Kaip prieš pat Nepriklausomybę dainuodavo „Antis“, „zombiai atrieda, atidunda! Reikia gyventi švariai!“. Tada paklausėm. Kai kada paklausom, kai kada – ne.