Į opozicijos gretas įvarytas pleištas. Bet išdurti liko ir socialdemokratai. Paluckas, kuris, prieš kelias dienas prakišo dar ir frakcijos seniūno rinkimus, dar bravūriškai svarstęs, eiti ar neiti jam į Seimo vicepirmininkus, gali nebesvaigti. Niekur eiti nebereikia.
Valstiečiai, žinoma, savo Seimo vicepirmininko poziciją gaus. Bet Karbauskis jau pažemintas. Mirtini priešai su konservatoriais ir liberalais buvo. Dabar per amžius amen. Kaip ir valdančiųjų kontaktams su socialdemokratais.
Kitu atveju konservatoriai ir liberalai po tokios efektingos kombinacijos galėtų teisėtai išgerti šampano. Bet, viena vertus, nėra kur. Viskas aplink uždaryta. Kita vertus, politikoje, kaip ir fizikoje, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.
Valstiečiai ir socialdemokratai už viešą pažeminimą keršys. Būtų keista, jei būtų kitaip. Galvodama apie pilietinę taiką per pandemiją, kuri, vienas Dievas težino, kiek dar užtruks ir kokia ekonomikos krize pasibaigs, naujoji valdžia galėjo būti santūresnė.
Tik ar turėjo iš ko rinktis? Karbauskio ir LSDP išdūrimą diktavo menka valdančiosios daugumos persvara. Su 74 mandatais toli per pandemiją nenujosi. O kada geriausia įskelti nepasitikėjimo ir įtarimų kibirkštį opozicijoje, jei ne pirmąją darbo dieną? Grynas oportunizmas.
Bet šiaip rokiruotė partijos pradžioje atrodo keistai. Ypač einant obuoliauti su Darbo partija. Darbiečiai ne kartą ir ne du išdurs Seimo daugumą. Bet ne melas ir tai, kad ir opozicija nebeturi visiško pasitikėjimo darbiečiais.
Ką ir reikėjo įrodyti, norint sėkmingai pradėti krizės partiją, kurios laimėti turbūt neįmanoma. Tą net toks mačo kaip Trumpas patyrė: vietoj garantuotos pergalės – ant menčių per kelis mėnesius. Bet per krizę galima bent negauti į kaulus sausai. Jei tik mokėsi suktis. Ir nebūsi piktas.
O kur pažvelgsi, ten vilkduobė būsimai Vyriausybei.
Tie, kurie atidžiau klausėsi Prezidento sveikinimo naujajam Seimui ir stebėjo jo kūną kalbą, turėjo pajusti, kad Nausėda apsisprendė – dabar arba niekada. Trijų moterų valdžios dusinimas – paskutinė jo galimybė pakilti nuo atsarginių suolo, iš dvyliktojo AiG tapti startinio penketo centru.
Viltis – ne be pagrindo. Bet žaisti nugara į krepšį ir pataikyti vis tiek reikės pačiam.
Būsimos Vyriausybės įtampa su Prezidentu užprogramuota. Ne tik todėl, kad asmeniškumų prifarširuotas AiG nevirškina Šimonytės. Vertybinės nuostatos pernelyg išsiskiria.
Lapkričio 17-18 d. Vilniuje su oficialiu vizitu lankysis Lenkijos prezidentas A.Duda, ką tik pareiškęs, kad „Vakarų Europos salonai, siekiantys pakeisti Lenkijoje gyvenančių žmonių mentalitetą, nori, kad Lenkija nustotų būti katalikiškomis vertybėmis paremta šalimi ir
ia įsivyrautų liberalų-kairiųjų ar net leftistų ideologija“.
Valstiečiai, kuriems Dudos ir jo patrono Kaczynskio retorika buvo priimtina – ES jie rėmė Lenkiją net tada, kai ji pamynė europinį teisės viršenybės principą, kaip ir Prezidentas Nausėda, užsimerkdavo prieš nededemokratinius Lenkijos valdžios ėjimus.
Sveikindamas Lenkiją su Nepriklausomybės diena, Nausėda dėkojo Varšuvai „už demokratinių vertybių, žmogaus teisių ir laisvių gynimą“. Nuskambėjo kaip atviras pasityčiojimas iš milijonų lenkių. Tuo metu Lenkijoje kaip vyko šimtatūkstantiniai moterų protestai prieš absoliutų abortų uždraudimą.
Nausėda, kuris jau pusantrų metų „visiems atviroje Prezidentūroje“ kasdien švenčia nesibaigiantį savo gimtadienį, gal ir gali leisti sau nematyti pažemintų Lenkijos moterų ir pažeidžiamų žmogaus teisių. Liberaliai Vyriausybei toks apsimetimas kainuotų.
Vilniuje numatytas Dudos susitikimas ir su Šimonyte. Kokia bus jos laikysena? Ar ji išdrįs jau dabar, iki ministrų patvirtinimo, kirstis su Prezidentu, o sąjungininkui pasakyti, kad Lietuvai tikrai ne viskas patinka, ką daro laisvės švyturiu lietuviams kažkada buvusi Lenkija?
Koalicijos sutartis įpareigoja ją pasirašiusius politikus „atvirai pasisakyti prieš bet kokius žmogaus teisių bei demokratinių laisvių pažeidimus“. Jei Šimonytė irgi išvengs temos, konfliktas bent su Laisvės partija, o gal ir Liberalų sąjūdžiu jau yra. Jei pasakys tai, ką įpareigoja koalicijos sutartis, trintis su Prezidentu ir strategine partnere Lenkija garantuotas.
Krašto ekonomika – vilkduobė, apie kurią geriau išvis būtų patylėti. Tragiški COVID-19 rekordai nuteikia ramiau, nei bandymas gilintis, o kaip ten su tuo Lietuvos ūkiu.
Geidžiamiems stebuklams labiausiai apleistose viešojo sektoriaus srityse – švietime ir sveikatos apsaugoje – tiesiog neliko būtino tam lėšų rezervo. Valstybės kontrolė patvirtino, kad valdžios sektoriaus deficitas šįmet sieks 9 proc. BVP, o kitąmet – beveik 6 proc. Kitąmet valdžios išlaidos sieks 43 proc. BVP, o valstybės skola – 50,7 proc. BVP.
Kas dar blogiau, tai kad valdžios sektoriaus išlaidas ir investicijas padidinus procentu, BVP padidėtų mažiau nei procentu. Kitaip sakant, skolintų pinigų metimas į krosnį išnaudotas, norimos energijos ir šilumos ekonomikai tos pliauskos nebesuteiktų.
Tai nereikia stebėtis, kad tiek konservatorių, tiek liberalų siūlymai toms sritims išjudinti – migloti. Užtat mokytojų ir medikų pretenzijos savo mizeriškoms algoms dėl to niekur nedingo.
Tik ar išdrįs naujoji Vyriausybė pirmoji pripažinti, kad didžiausia sveikatos apsaugos problema – tai, kad medikų paslaugų įkainiai yra nurašyti iš lubų ir jie nieko bendro neturi su realiomis sąnaudomis, o medikų paslaugas įvertinus realiai, už dalį jų pacientams tektų primokėti.
Jei Vyriausybė to nepadarys, viskas liks po senovei. Gydytojas, kaip buvo, taip ir bus bokso kriauše, kurią daužydami smaginasi tiek valdžia, tiek ir valdžios kryptingai dezorientuojami, ant „nemokamo gydymo“ adatos pasodinti aršiausi ligonių tautos atstovai.
Kaip ir buvo galima spėti, liberalams į koalicijos sutartį nepavyko įtraukti mokesčių tarifo mažinimo. Liko tik pažadas, kad darbo jėgos apmokestinimas nedidės, o dėl galimybės atsisakyti reinvestuoto pelno mokesčio leista dar pasvaičioti. Sąžiningiau būtų iškart patiems sau pripažinti – nesvaikim, tuos ir kitus mokesčius teks didinti, ir greitai.
Garantuota vilkuobė – gražus liberalų bandymas įrašyti į sutartį siekį įteisinti dviejų žmonių (ne tik homoseksualų) partnerystę ir originalią pavardžių rašybą pasuose. Kadangi konservatoriai pasiliko teisę dėl to balsuoti laisvai, tie pažadai iš anksto pasmerkti mirti. Dar vienas konfliktas valdžios viduje.
Prasideda tikrosios ministrų ir kitų portfelių dalybos. Pirmasis jų etapas buvo korektiškas, be informacijos nutekėjimų, pirmiausia galvojant apie valdymo principus, o ne kėdes ir jų atlošus, ir tai buvo kažkas netikėtai naujo Lietuvoje.
Bet konkrečiose portfelių dalybose konfliktų, o su jais ir praradimų, išvengti nebepavyks. Į procesą entuziastingai įsitrauks valstybės Prezidentas. Kaip kitaip jis įrodytų gebėjimą žaisti politiką starto penkete, jei ne atmesdamas bent kelis Šimonytės kandidatus?
Nuo to, kokie bus postų dalybų rezultatai, ir priklausys, kiek šitą valdžią skandins godumas ir ministrų liežuviai – du bastionai, į kuriuos suduždavo visų ankstesnių, įskaitant ir konservatorių bei liberalų, vyriausybių pažadas būti skaidriems ir atviriems.
Būtent nuo to, o ne nuo pandemijos ir jos pasekmių (nors to irgi nuvertinti negalima), ir priklausys, ką matysim trečiojo konservatorių lošimo endšpilyje – tris furijas, tampančias žurnalistus po teismus ir komisijas, ar tris be galo pavargusias, bet besišypsančias moteris?
O laikrodis eina. Jau.