Rimvydas Valatka. Už ką balsuoti sukandus dantis – Nausėdą ar Vėgėlę?

Išėjusį iš krautuvės užkalbina miela, gražiai besišypsanti močiutė: „Laba diena, pone toks ir toks, tai pasakykit už ką mums balsuoti?“. Klausimas už ką balsuoti prilygsta klausimui, o už ko man tekėti, ir tai pastarasis ne taip išverstų iš kedų, nes prieš vestuves žmogus renkasi kaip minimum daugiau nei penkeriems metams ir dar savo išrinktąjį matys nuogą, o ne su šlipsu per televizorių.

Kol bandau įveikti mąstymo spazmus, močiutė, šalia kurios tokia pat europietiškai besišypsanti ponia, pati išriša rinkimų mazgelį: „Man tai tas Vėgėlė kažkoks neaiškus.“. Nesulaukusi atsakymo po pauzės klausiamai: „Tai balsuosiu už Nausėdą, gal neparduos Lietuvos rusams?“

Mieloji močiutė tiksliai įvardijo liberalaus rinkėjo, kaip, beje, ir konservatyvaus rinkėjo fobijas ir, regis, vienintelę išeitį. Po poros dienų paskelbta rinkėjų nuomonės apklausa paliudijo, kad finale galima bus rinktis tik sukandus dantis – tarp Nausėdos ir Vėgėlės.

Netgi jei apklausa ir klysta, o taip gali būti, ir į antrą turą patektų Šimonytė, ta formali pasirinkimo galimybė teisinę ir demokratinę valstybę aukščiau už kalakutišką narcizo reikalų tvarkymą vertinančiam rinkėjui laimės neatneš.
Taigi už Nausėdą ar vis dėlto už Vėgėlę? Kokie faktai už ir prieš?

Vėgėlė yra neaiškus tipas, sako močiutė. Baisesnis už Liuciferį – taip Vėgėlė vaizduojamas teisinės ir demokratinės valstybės stovykloje.

Kuo remdamiesi žmonės sukūrė tokį paveiklą? Blusinėtis galima būtų ilgai ir ne be sėkmės, bet iš esmės šėtoniškas Vėgėlės paveikslas kuriamas iš vieno jo teksto per pandemiją, kurį pagal analogiją su Stalinu galima būtų įvardyti kaip trumpą Lietuvos maršistų ir antivakserių kursą. Bet ar Nausėda kitoks?

Lietuva rinko aukštą ir gražų angelą. O gavo mažą piktą žmogelį su 9 metų politiniu proteliu, žiovaujančiu susitikimuose su prezidentais, iš Europos vadovų tarybos posėdžių kaip iš pamokų bėgiojančiu mokiniu, kad galėtų pasiblizginti per kašės rungtynes. Vizitą Japonijoje baigia slapta privačia kelione pas dukras į Pietų Korėją, prieš tai aprėkdamas patarėją už tai, kad tas bandė pasakyti, jog už privačias keliones prezidentas neturėtų mokėti valstybės pinigais.

Prezidentas su ponia per pandemiją pietavo restorane „Pasaulio pakrašty“, kurio savininkai šūkavo prieš galimybių pasus, jų tikrinimą, taigi pasisakė už kuo daugiau lietuvių mirčių ir sunkių ligos atvejų.

Nausėda pats nerašė trumpo antivakserių kurso, bet antivakserinė šušara, visi tie „sveikatos teisės institutai“ ir pseudomokslininkai nuolat buvo ir yra kviečiami bei laukiami Prezidento rūmuose. Ypač pasižymi ponia D. Net ir dabar niekas negali pasakyti, ar ji skiepijosi. Jei būtų skiepyta, ar reiktų po visą gražią Žemaitiją ieškoti pietums skylės, kurioje nepaprašytų galimybių paso?

Iš čia ir kitas palyginimas, kuris vertas dėmesio. Vėgėlė prieš rinkimus vaizduojamas kaip velnio neštas ir pamestas. O Nausėda prieš anuos rinkimus, priešingai, buvo piešiamas kaip naivisto aniuolas kaimo bažnyčioje. Bankininkas. Ekonomistas. Liberalas. Knygų kolekcionierius. Visus lietuvius suvienys. Bus visų prezidentas. Antras Adamkus. O dar aukšas ir gražus.

Nebuvo nė vieno blogo atsiliepimo, išskyrus nebent tai, kad žmogus keistai nusistatęs prieš w pasuose ir visiškai nelaiko smūgių, greitai susinervina, pyksta, taigi netinka politikai.

Kas iš aniuolo išėjo? Saldaus paveikslo karikatūra. Kaip atskleidė tiriamosios žurnalistikos reporterių Davidonytės ir Pancerovo tyrimas „Pranešėjas ir prezidentas“, rinkimų kampanijos metu AiG su VSD pagalba neteisėtai tikrino (arba VSD tikrino pati, bet kodėl tada Nausėda kaip velnias kryžiaus bijo Seimo tyrimo?) savo savanorius ir jam aukojančius verslininkus.

Net ir vertinant iš moralės taško, o prezidentas bent kartais turėtų būti moralinis autoritetas, tai verčia vemti. Negana to, tyrimas „Pranešėjas ir prezidentas“ atskleidė, kad pinigai jo kampanijai galėjo būti rinkti apeinant deklaracijas VRK, galimai daug kešo ir baltarusiškų trąšų smarvės iš udovickių-dambrauskų kunigaikštijos.

Kas, jei ne pats prezidentas turėtų skubinti Seimą ištirti kampanijos (ne)skaidrumą? Bet Nausėda ne tik neskubina Seimo. Susinervinęs Nausėda pareiškė, kad neliudys Seimo komisijai.

Lietuva rinko aukštą ir gražų angelą. Gavo mažą piktą žmogelį su devynmečio politiniu proteliu, žiovaujančiu susitikimuose su prezidentais, iš Europos vadovų tarybos posėdžių kaip iš pamokų bėgiojančiu mokiniu, kad galėtų pasiblizginti per kašės rungtynes. Vizitą Japonijoje baigia slapta privačia kelione pas dukras į Pietų Korėją, prieš tai aprėkdamas patarėją už tai, kad tas bandė pasakyti, jog už privačias keliones prezidentas neturėtų mokėti valstybės pinigais.

Gavo politikai netinkantį berniuką, kuris taip įsijautė į kerštą užsienio reikalų ministrui, kad žlugdo sunkiai kurtą diplomatijos sistemą. Kenkia valstybei atsisakydamas skirti ambasadoriais profesionalius diplomatus, vietoj jų kišdamas jam lojalius mėgėjus, diplomatijos prašalaičius.

Atvirai pažeidinėja Konstitucijos 84 str., sakančio, kad prezidentas „Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų“. Apie tai, kad prezidentas pusmetį galėtų nepasirašyti Vyriausybės teikimo, Konstitucijoje nė žodžio.

Valstybė – tai Jis. Prezidento rūmai yra Jo gimtadienio pokylių salė. Net tada, kai gimtadienis ne jo. Į Prezidentūrą Jis neįleis nė vieno, kuris kritikuoja Jo Berniukybę.

Vieną tokį tipą Lietuva iš Prezidentūros išmėžė prieš dvidešmt metų. Kodėl tada balsuoti už antrą Paksą, net jei pasirinkimas tik tarp jo ir Vėgėlės?

Aplink Vėgėlę sukinėjasi neaiškūs tipai, būktai per jo „prezidentinį“ prisistatymą šalia matę Janutienę ir A.Paleckio revoliucijos komisarą Butkevičių, sako Vėgėlės demonizuotojai.

Argumentas. Bet ir vėl – o kas yra pagrindinis Nausėdos patarėjas? Toks Jansonas ir „Vakaro žinių“, kuris ne tik redagavo garsiuosius to meto savo šefo paskvilius apie tai, kad žydai ir gėjai valdo pasaulį, bet dar ir viešai gynė bei gyrė tą vatinę rašliavą, net būdamas patarėju vadina tą laikraštį geriausiu. Tai irgi tas ant to.

Nausėda vis dar vadina Adamkų savo mokytoju. Tokia veidmainystė, kad bažnyčioje besižegnojantis velnias šokiruotų mažiau.

Mokinys turėtų būti bent jau perskaitęs mokytojo knygoje „Paskutinė kadencija“ kritiškai įvertintus „geriausio“ jo patarėjo laikraščio vatinius antisemitinius ir antihumaniškus prajovus. Adamkaus knyga mokinį turėtų versti raudonuoti prieš klasę ir net už mokyklos garažo, kur jo nepriimdavo parūkyti. Bet berniukas orbaniukas ramus – knygų neskaito, tik kolekcionuoja.

Ar Nausėda nors kartą pasisakė už civilinę sąjungą, Stambulo konvenciją, moterų teises, visų piliečių lygybę prieš įstatymus? Nė karto, kai reikėjo įstatymų. Ar tai darė iš įsitikinimų? Kažin ar išvis žino, kas anie tokie. Tai kodėl tada sukandus dantis balsuoti už tipą, prastai vaidinantį dievotą, o ne už galbūt de facto dievotą Vėgėlę?

Antra Nausėdos kadencija būtų katastrofa Lietuvai. Kaip nelinksmai juokauja amerikiečiai, vieną Trumpo kadenciją Amerikos demokratija atlaikė, bet antros gali ir neatlaikyti.

Vertinant močiutės terminu, abu labu neaiškūs. Bet palyginti su Nausėda, Vėgėlė turi vieną rimtą pranašumą – jis dar nebuvo prezidentu. Jam reikės įsitvirtinti, pradėti nuo nulio, surasti savų jansonų, skaisgiryčių, mačiulių ir segalovičienių, tik po to galės griauti. Lietuva laimi laiko. Kita vertus, Vėgėlė, kuris, skirtingai nuo Nausėdos, jau buvo politikoje, dalyvavo ne vienuose rinkimuose, buvo sisteminėje partijoje, nebūtinai bindzinės AiG šunkeliais.

Vėgėlės pergalė jam pačiam būtų signalas pasvarstyti, kad tauta, siekdama apsisaugoti nuo autokratijos ir oblomoviškos tamsybės, kiekvieną Konstitucijos ir demokratijos tradicijų nepaisantį narcizą pamokys gerų manierų, išspirdama po pirmos kadencijos. Ir priešingai, Nausėdos išrinkimas antrai kadencijai yra kelias į orbanizmą-trumpizmą-putinizmą.

Apskritai klausimas už ką man balsuoti, teatleis garbiosios močiutės, yra ir atsakymas, kodėl vis dažniau lieka tik pasirinkimas tarp Nausėdos ir Vėgėlės ar dar blogiau – tarp Matijošaičio ir „Vičiūnų“ gėdos Rusijoje, šizofreniškai ūbaujant, kad „Vičiūnai“ ir Matijošaitis – dvi nesusikertančios tiesės.