Sausio diena Maskvoje prasideda kur tai po devynių ryto ir baigiasi apie pusę penkių vakaro. Iki Kalėdinių pamaldų šmotas laiko.
Bet tai nebuvo didžiausias falšas, rodantis, kad Kremliaus studijos režisieriams nė kiek nerūpi išsaugoti Putino veidą. „Vienas cerkvėje, neskaitant popo“ nė iš tolo nepriminė linksmo kalėdinio filmo „Vienas namuose“.
Putiną skandina savi. Nykiai. Buitiškai. Biurokratiškai. Putinas jų bijo. Tai rodė visa susitraukusio, juodai aprengto žmogelio su šarvine liemene po apsiaustu išraiška. Vienas tuščioje cerkvėje. Nei draugų, nei šeimos, nei netgi gaujos šakalų. Nebuvo net simbolinės blondinės iš ankstesnių agitpropo filmukų apie Pu.
Pagal filmo scenarijų cerkvėje lyg ir turėjo stovėti didis strategas. Rusijos caras, kuris visus bidenus ir macronus pergudravo ir štai dabar švenčia Kalėdas. Mindžikavo kaip pridėjęs į kelnes šlapias banditas su nusvilinta makaule, kurį ką tik apžaidė išmanus vaikas.
Memų kūrėjai čia pat suraitė antrą seriją. Pavadinkim ją „Kūčių vakaro cerkvėje fotografijos išduoda“.
Pirmoje nuotraukoje – Pu šypsosi, aplink neabejotinai prieš tai patikrinti, bet vis dėlto pasimelsti atėję žmonės. Yra senesnių, yra jaunų, daug šeimų su vaikais. Antroje – fuhreris su megztiniu, šalia vaikai. Trečioje – Putinas ir Medvedevas su žmonomis ir Maskvos meras Sobianinas. Ketvirtoje – Medvedevas su žmona, Putinas ir Sobianinas. Penktoje – Putinas ir Sobianinas.
Ir štai vienas cerkvėje. Kaip pasakytų Odesoje, tu nepatikėsi, žinoma, bet aplink viskas buvo taip nuostabiai falšyva, tik velnias buvo tikras. Kuo labiau Reicho fuhreris „pergudravo“ Vakarus, tuo mažiau per Kalėdines pamaldas šalia jo buvo žmonių. Kol liko vienas.
Net absoliutus psichas Ivanas Žiaurusis, kuris visus įtarinėjo noru jį nugalabyti ir kuris lazda uždubasino tikrą sūnų, o marčią lupo taip, kad ta persileido, nebijojo eiti į cerkvę, pilną žmonių.
Per patį opričninos įkarštį, kai jo chunveibinai opričnikai žudė, prievartavo ir kankino, o kraujas Moskovijoje liejosi laisvai, Ivanas Žiaurusis eidavo melstis į Maskvos cerkves ir, regis, darė tai nuoširdžiai.
Ko bijo šitas sūtrauka, įsivaizdavęs save žemių surinkėju? Kam eiti į bažnyčią, jei bijai savo tikėjimo brolių ir seserų?
Jei jau toks tikintis, turėtų žinoti, kad nėra bažnyčios vienam žmogui. Bažnyčia yra visiems. Į šventyklą žmonės eina pajusti bendrystės. Bendrai maldai. Priešingu atveju, kam tas falšas? Galima ir Bunkeryje pasimelsti, jei taip net savų cholopų bijai.
Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos Tarybos sekretorius A. Danilovas, turi raktą mįslei. N. Gogolio apsakymas „Vakaras prieš Kalėdas“. Pirmasis iš rinkinio „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“.
Gogolio talentas perskrodžia laiką: „Išgąsdintas velnias, jausdamas savo galą, mėtėsi į visas puses, siauras snukelis, kuris be perstojo sukinėjosi į visas puses ir uostė viską, kas pakliuvo, baigėsi, kaip ir mūsų kiaulių, apvalia knysle; kojytės buvo tokios plonos. Užtat iš užpakalio tabalavo uodega, tokia aštri ir ilga, kaip dabartiniai mundurų skvernai; gal tik iš ožio barzdelės po snukiu, iš nedidelių ragelių, kurie styrojo ant galvos galima buvo suprasti, kad tai tiesiog velnias, kuriam liko paskutinė naktis klaidžioti po pasaulį ir gundyti gerus žmones nuodėmėms. Jau rytoj, kai tik suskambs varpai rytinėms mišioms, spruks jis, pabrukęs uodegą, į savo olą.“
Keršydamas stipruoliui kalviui, kuris velniui buvo bjauresnis nei popas Kondratas su savo pamokslais, velnias pavagia Mėnulį. Pasaulis prasmenga aklinoje tamsoje. Paskui velnias gauna į lempą nuo kalvio Vakulos taip, kad siūlo paliaubas.
Vienas cerkvėje atrodo kaip ką tik pašventintas kalvio Vakulos krumplių. Afektas. Supranta, kad paskutinis šansas pergudrauti visus – permanentinis karas. Tik pergudrauti visus nebe Gėjropoje, kuri, priešingai jo pikdžiugai, nei sušalo, nei uodegą kaip vilkas prišalo, ir genderiškoje Amerikoje. Pegudrauti visus Rusijoje, kad išsaugotų valdžią iki paskutinės savo nakties žemėje.
Dieve, kas čia darosi? Aš prašiau tavęs ugnies nutraukimo, o ukrainiečiai šaudo toliau, – šnabžda vieno cerkvėje lūpos.
Tai palaiminta ugnis! – atsako lyg kas iš aukščiau, lyg popas krapydamas. Kaip parašytų mūsų reporteriai, laistydamas vandenį ir kviesdamas velnią prie barjero duonos ir vyno.
Velniava, pagalvojo vienas cerkvėje, kandžiodamas apatinę lūpą. Niekas pasaulyje, net draugai iš Kinijos ir Afrikos neužkibo ant jo paliaubų. Šaipėsi kas netingėjo: o jūs sutikėtumėt nutraukti ugnį, Hitleriui pasiūlius išsaugoti ir Buhenvaldą, ir Dachau, ir Aušvicą?
Kiti citavo Reicho atstovo žodžius prieš Velykas Jungtinėse Tautose: „Visi kvietimai paliauboms Velykų proga skamba melagingai ir nenuoširdžiai, paliaubos tik suteiktų nacistams atokvėpį, kad galėtų persigrupuoti, gautų naujų dronų ir paleistų į apyvartą naujų feikų.“
Velniava liejosi laisvai. Makejevkoje kalvio Vakulos haimarsais į pragarą per Naujuosius pasiųstus 400 Reicho kareivių popas prieš tai palaimino su Luhanske pavogtu kryžium.
Seržantas kontraktininkas R.Kaštanovas iš Pamaskavės, karo pradžioj gavęs Rusijos didvyrio žvaigždę, nuteistas porai metų kalėjimo už atsisakymą sugrįžti žudyti ukrainiečių.
Bet Gogolio vakaro prieš Kalėdas teks palaukti. Kaip ir „Gulbių ežero“ per Reicho TV. Ir raketų taip greit jis nepritrūks. Vienas cerkvėje eis iki paskutinio ruso. Tik paliaubų gal bus įvairesnių.
Per Lenino-Zetkin tarptautinę moterų dieną gal paskelbs paliaubas moterims prievartauti, birželio 1-ąją – vaikams grobti, liepos 28-ąją, Kyjivo Rusios krikšto dieną, gal skels paliaubas cerkvėms griauti haubicų ir gradų salvėmis. O gal kada ras progą 36 val. nevogti skalbiankių.
Vienas cerkvėje dar ne tokių dalykų gali suskelti kandžiodamas apatinę lūpą.