Rita Lebedeva. Odė Šventosios Cerberiui

Vasaros pabaiga ir šilta, ir gera. Nors mirk – dabar arba niekada. „Ponia su raudonu maudymuku, ar jums Cerberis reikalingas, kad neitumėte giliai maudytis“, – šaukia Šventosios gelbėtojas, jau antrą kartą bandydamas apsaugoti pagyvenusią moterį nuo Baltijos bangų mūšos ir duobių. Jo veidas iš pykčio raudonas kaip vėžys.

Bet savaitgaliais cepelinus su spirgais anūkams gaminanti paplūdimio karaleva turi dvidešimt gyvybių.

Ji Madona ir simbolis visų automagistralės gaidelių, paspaudusių paskutinįjį gazą į dausas, taip pat motina tų, kurie su vaikais lipo ant ledo lyties Kuršių mariose dėl gero selfio šį pavasarį ir kurie sąmoningai rizikavo savo ir kitų gyvybėmis vakar, šiandien ir po dvidešimties metų. Ryškūs dirbtinių gėlių krepšeliai mirtinų avarijų vietose ties pasakų miestu Nemenčinės plentu važiuojančius pasitinka pakiliai, nes pati gyvybingiausia pasaulyje – lietuvių tauta.

Kiekvieną dieną tautos vaikai dviračiais, kai kurie neturi šviesų ar šviesą atspindinčių liemenių, išbando nepatyrusių vairuotojų patirtį tarpmiestiniuose keliuose be kelkraščių, kur prasilenkti ne taip paprasta.

Juk savo gyvybes saugoti turi ne patys dviratininkai, o valdžia – gaisrinė, policija ar gelbėtojas iš pajūrio. Žinoma, ir tie, kurie potencialiai juos gali netyčia sužeisti esant menkam matomumui. Tik ne jie patys.

Kartą nelaiminga, neįgali moteris man papasakojo, kaip ją partrenkė automobilis. Po darbų ji mėgdavo pasivažinėti dviračiu ten, kur zvimbia mašinos ir kelias suka į Vilnių.

Pasibaigus teismams supainiojusi pedalus vairuotoja liko kalta, o dviratininkė – morališkai teisi, bet visam gyvenimui suluošinta. Bet juk niekas nesakė, kad relaksuoti važinėjant judriu keliu šalia miesto, siaurame kelkraštyje pavojinga ir geriau to daryti nereikėtų? Kas galėtų pagalvoti?

Juk jeigu galingas „ponas“ nepastebi ir tuo momentu neįspėja, į galvą neateis, kad maudytis per raudoną vėliavą ir važinėti dviračiu greitkelyje negalima.

Kuo didesnė bauda ir jos neišvengiamumas, tuo daugiau gyvybių būtų išsaugojama prieš potencialių savižudžių valią, nes kitaip baudžiavos šalininkai nesupranta.

Kai kurie šalikelių važinėtojai svirduliuoja, jiems jau niekas nepadės, bet dauguma atrodo sąlyginai normalūs, kuriems norisi užblokuoti kelią ir paklausti: „Agne iš Troškūnų, kodėl taip nesaugai savo gyvybės?“

Statistinė Agnė sako, kad valdžiai nerūpi Lietuvos žmonės, jie išvažiuoja į užsienius, nes yra apvogti, juk kitaip tai ji būtų ta, kuri turėtų vardinę suknelių liniją ir privatų vaikų darželį Vilniaus centre vietoje kažkurios ponios. Bet kaip tu gali rūpėti kažkam, jei nerūpi sau pačiai?

Baudžiauninkų ainiai nevertina savo egzistencijos labiau nei statistinio vieneto. Ir kam daugiau negu sau tokiu atveju jie turėtų būti įdomūs? Informacija paprasta – jeigu nesaugai, neturi nieko, kas būtų patrauklu ir vertinga. Vargšė visų kelių gaidelių simbolinė motina su kokarda, ji – aidas nelaimingo gyvenimo savo vaikuose, ir pliūpsnis kraujo, kiekvieną dieną už jus ir visus išliejamo. Ją, simboliškai pasipuošusią raudonu maudymosi kostiumėliu, ir stebi Šventosios Cerberis.

Gyvybė tampa bevertė ne iš karto, tai – daugelio dešimtmečių kryptingo darbo rezultatas. Išdarkytų lavonų DNR nuo miestų grindinių ir žolių šaknų nenusiplauna ir per šimtą tūkstančių liūčių, o vakarais traktoriais užlyginamas ir akylai saugomas pajūrio smėlis nesusimaišo taip greitai, kaip norėtųsi.

Rita Lebedeva

„Niekam pasaulyje tavo gyvybė nerūpi, išskyrus mus ir tave, antrojo kūno negausi tvirto ir sveiko, – sakau vaikui. – Negausi kitų smegenų, imlių matematikai ir istorijai. Taip toli matančių akių ir vešlios kupetos ant skalpo. Esi vienintelės savo gyvybės šeimininkas ir aplinkiniams, dažniausiai, neskauda, jeigu kažkas susižeidžia ar miršta. Niekas tavęs negelbėtų, jeigu eisi į vandenį per giliai ir neišplauksi. Gyvename ten, kur žmonės ilgainiui įprato prie mirties artumo“, – nežinau ar tai padeda, nes gyvybė tampa bevertė ne iš karto, tai – daugelio dešimtmečių kryptingo darbo rezultatas.

Išdarkytų lavonų DNR nuo miestų grindinių ir žolių šaknų nenusiplauna ir per šimtą tūkstančių liūčių, o vakarais traktoriais užlyginamas ir akylai saugomas pajūrio smėlis nesusimaišo taip greitai, kaip norėtųsi.

Kai dar viena atostogų mirtis pakvips belgiškais vafliukais bei „Žaros“ čeburekais su kepta duona, norėčiau paklausti: „Visagali Cerberi, ką jauti ir ką naktį sapnuoji, kai šimtai pusnuogių, gulinčių smėlyje, taip tavimi tiki? Ar įsivaizduoji plūduriuojančią beveidę, besmegenę masę raudoname maudymosi kostiumėlyje, ar daugiau? Ar tokį darbą pasirinkai, nes dabar nori „visiems parodyti“ ir kažkada buvai pats silpniausias klasėje? Ar tikrai, tiek daug matęs, žmones myli labiau nei šunis?“

Ir net tada, kai važiuodama normaliu greičiu mano mašina dėvi žalią klevo lapą, nors jis seniai neturi būti ant jos užklijuotas, kyla labai daug klausimų.

Nes išėjusi iš greičio ir erdvės supratimo, kostiumuota ir džinsuota masė, turinti po dvidešimt penkias gyvybes, kelyje nori greičiau mane aplenkti ir apvažiuoti už mirtį.

Rita Lebedeva yra autoriaus slapyvardis.