Rita Miliūtė. Nunykus žurnalistikai, nelieka demokratijos

Galingiausių pasaulio valstybių klubas G-7 šią savaitę paragino Saudo Arabijos Karalystę atlikti skubų ir skaidrų tyrimą dėl Turkijoje dingusio žurnalisto. Įtariama, kad jis buvo nužudytas Saudo Arabijos konsulate. G-7 lyderiai paskelbė esantys sunerimę dėl žurnalisto dingimo ir patvirtino įsipareigojimą remti laisvą žiniasklaidą.

Saudo Arabijos valdžią kritikavusio žurnalisto likimą aiškinosi į Rijadą nuvykęs JAV valstybės sekretorius. Prancūzijos ekonomikos ministras pranešė, kad aplinkybės jam neleidžia dalyvauti Saudo Arabijoje vyksiančioje tarptautinėje konferencijoje, iš jos traukiasi ir tarptautinės verslo korporacijos bei žiniasklaidos grupės. Tokie milžinai, kaip „Ford“ ar „Financial Times“ su „The New York Times“.

Tuo pat metu Vilniuje ES ir NATO narės Lietuvos ministras pirmininkas su palaikymo komanda tikina, kad žiniasklaida yra toks pat verslas, kaip ir visi kiti, kad žurnalistų darbo sąlygomis ir priemonėmis – Registrų centro duomenimis, – kaip antai, turi rūpintis jų darbdavys ir kad visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti.

Taip skiriasi demokratiją ir žurnalistiką joje suvokiančių ir nesuvokiančių valstybių lyderių pozicijos.

Bet Lietuvos žurnalistai, teisininkai – tikri, o ne tie, kurie lengva ranka paredaguoja Konstituciją, jeigu ji trukdo jų politinėms ambicijoms, – taip pat mokslininkai – irgi tikri, o ne selektyviai naudojantys tik jų tezes patvirtinančius duomenis, – pabrėžia, kad visuomenė turi suvokti, kokia svarbi demokratijai yra profesionali žurnalistika.

VDU profesorės Auksė Balčytienė ir Kristina Juraitė šią savaitę pristatė tyrimą apie visuomenės santykį su medijomis ir žiniasklaida. Kalbėdamos apie žemą informacinį raštingumą, jos sako, kad suvokimas, kokia informacija turi vertę, yra neatsiejamas nuo demokratinio gyvenimo, dėl to jį reikia ugdyti nuo mažų dienų. Pasak A. Balčytienės, Lietuvos atveju žurnalistika, ko gero, nėra labai vertinama. Ji sako, kad žurnalistiką reikėtų saugoti, tačiau matome pastangas ją slopinti, ir pabrėžia, kad tik pati žurnalistų bendruomenė kol kas išreiškia susirūpinimą.

Taip profesorė A. Balčytienė kalba apie įvykius, susijusius su prieiga prie Registrų centro informacijos ir visuomeninio transliuotojo valdymo modelio keitimu.

Kai nacionalinį transliuotoją Lenkijoje ėmė tvarkyti jos valdančioji partija, Varšuvoje į gatves išėjo 20 tūkst. žmonių. Kai Lietuvos premjeras parlamente šneka, kad visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti, – kalbėdamas ne apie asmeninį kieno nors gyvenimą, bet sunaikintą ministrų pasitarimo garso įrašą – Vilniuje protestuoti neišeina niekas.

Kai tarnybiniame kabinete įrašyto pokalbio gabalą ištrynė JAV prezidento nurodymu, tos 18 ištrintų minučių Vašingtone baigėsi Richardo Nixono atsistatydinimu. Ir tai nutiko prieš beveik 50 metų, kai Lietuva dar buvo okupuota. 28 metus ji vėl laisva, bet šalies mokslininkai turi konstatuoti faktą – visuomenė dar per mažai supranta, kad be žurnalistikos nėra demokratijos, kaip ir be demokratijos nelieka žurnalistikos.