R.Kuodis: Socialinio draudimo įmokoms reikia „lubų“

Valdžia jau kelerius metus dvejoja ar reikia įvesti viršutinę „Sodros“ įmokų ribą. Prezidentas V.Adamkus metiniame pranešime pasiūlė ryžtingai spręsti šį pernokusį klausimą. Stebint ginčus iš šalies, man susidarė įspūdis, kad politikai ir Trišalė taryba, pasisakantys prieš šį žingsnį, vadovaujasi klaidingais argumentais.

Mano nuomone, „Sodros“ įmokų „lubos“ būtų geras žingsnis. Apie tai rašiau prieš kelis metus, tačiau šiandien vėl verta pateikti pagrindinius argumentus.

Socialinio perskirstymo ar socialinio draudimo sistema?

Pirma kas krenta į akis yra tai, kad kaip ir diskurse apie progresinius mokesčius, painiojamos sąvokos. Dažnai diskusijų dalyviai nesusimąstydami kaip sinonimus vartoja sąvokas „socialinio draudimo mokesčiai“ ir „socialinio draudimo įmokos“. Ir jie, galbūt nesuvokdami to patys, yra iš dalies teisūs – vieniems gyventojams „Sodros“ įmokos yra didelis ir žiaurus mokestis, kitiems priešingai – labai pelninga investicija.

Kas laimi ir kas pralaimi dėl tokios sistemos kaip „Sodra“ egzistavimo, gali atsakyti ekonomikos mokslo dalis, vadinama „kartų apskaita“ (generational accounting). Ji teigia, kad jei žmogus per gyvenimą socialinio draudimo sistemai tikisi sumokėti daugiau įmokų nei gaus išmokų (atitinkamai diskontavus šias sumas, tai yra atsižvelgiant į skirtingą vieno lito vertę skirtingais laikotarpiais), jam tos įmokos bus mokestis. Ir priešingai – jei kas gaus didesnes išmokas nei sumokėjo įmokų – tos įmokos bus gera investicija.

Nuo šio įmokų ir išmokų santykio viso gyvenimo metu priklauso ir žmonių noras ar nenoras mokėti „Sodrai“. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra didelė grupė žmonių, kuriuos politikai, stengdamiesi jiems įtikti, iš esmės atleido nuo „Sodros“ įmokų – dirbantys pagal autorines sutartis ar verslo liudijimus, taip pat ūkininkai. Jie, išėję į pensiją, nieko neturėtų gauti iš „Sodros“, nes nieko jai ir nemokėjo, arba gauti tik varganą bazinę pensiją. Tačiau kam mokėti, jei galima tikėtis, kad valdžios nervai neišlaikys ir ji vis tiek parems “badaujančius” Gariūnų prekeivius ar žemdirbius. Juk jie – svarbi elektorato dalis. Net jei valdžia ir liks principinga, galima išsirinkti savo valdžią, ypač jei sudarysi koaliciją su ta didele visuomenės grupe, kuri darbo užmokestį šiuo metu gauna vokeliuose. Nesenas žurnalistų sąjungos vadovo „praregėjimas“, kad žurnalistai yra socialiai neapsaugoti (nes nieko nemokėjo “Sodrai”), yra faktas, patvirtinantis aukščiau išdėstytus nuogąstavimus.

Dėl šių socialinio draudimo įmokas mokančiųjų (ar nemokančiųjų) elgseną ir motyvaciją iškraipančių pasekmių daugelio išsivysčiusių šalių vyriausybės siekia, kad socialinio draudimo sistema kiek įmanoma labiau būtų būtent tuo, kaip yra vadinama – viešai teikiama draudimo paslauga, o ne perskirstymo sistema.

Alternatyvūs būdai perskirstyti pajamas

Pajamų perskirstymo funkciją skaidriai gali atlikti kiti mokesčiai ar socialinių pašalpų sistema. Pavyzdžiui, mažiau uždirbantieji gali mokėti santykinai mažesnius pajamų mokesčius (Lietuvoje tai pasiekiama taikant neapmokestinamąjį pajamų minimumą ir skirtingus mokesčio tarifus) ar vartojimo mokesčius (mažesni PVM tarifai prekėms, kurioms didelę išlaidų dalį skiria neturtingiausi visuomenės nariai, pavyzdžiui, mokėjimams už šildymą).

Tai, kad “Sodrai” nebūtina, o ir ekonomiškai neefektyvu būti didelio pajamų perskirstymo tarp atskirų visuomenės grupių ar kartų sistema, ir yra svarbiausias argumentas, kodėl turėtų būti įvestos „lubos“ jos įmokoms. Nors ji netaiko viršutinės ribos įmokoms, tačiau išmokos tai ribojamos! Štai kodėl dauguma ES šalių šiuo metu vis dėl to nustato viršutines socialinio draudimo įmokų „lubas“.

Konkurencingumo ir mokesčių vengimo klausimai

Kitas svarbus argumentas “už” yra Lietuvos konkurencingumo stiprinimas. Latviai, kurių rinka yra mažesnė, bet kurie taiko socialinio draudimo įmokų „lubas“, pritraukia gerokai daugiau užsienio kompanijų atstovybių Baltijos šalims. Jos kuria gerai apmokamas darbo vietas, o tai duoda biudžetui papildomų pajamų.

Beje, apie Ramsey taisyklę turėtų paskaityti ir tie politikai, kurie siūlo „suvienodinti darbo ir kapitalo apmokestinimą Lietuvoje“. Kadangi kapitalas yra labiau mobilus gamybos veiksnys, tokia idėja prilygtų ekonominei savižudybei – didelė dalis kapitalo pabėgtų iš Lietuvos, jei jam pritaikytume tą mokesčių naštą, kurią taikome darbui (minėti 58 proc.). Darbuotojai dirbtų su mažesniu kapitalo kiekiu, būtų mažiau našūs ir todėl mažiau uždirbtų. Štai kodėl ką nors siūlant svarbu žvelgti ne tik į tiesiogines, bet ir netiesiogines sprendimų pasekmes. Debatų apie “lubas” atveju aš to ypač pasigedau. Kodėl?

Kiek iš tikro kainuos „Sodros“ lubos

Trečias argumentas “už” yra nedidelis “lubų“ taikymo poveikis „Sodros“ biudžetui. Viešojoje erdvėje pateikiami klaidingi skaičiavimai, kad jei viršutine apmokestinama riba būtų dabar svarstomi 4-5 vidutiniai darbo užmokesčiai “Sodra” praras apie 150 milijonų litų pajamų. Netgi jei taip būtų, argi tai dideli pinigai institucijai, kurios 2008 m. biudžetas yra virš 11 milijardų?

Tačiau tikrieji biudžeto praradimai bus gerokai mažesni, nes valstybė nemažai lėšų atsiims per kitus mokesčius. Pavyzdžiui, net ir neperviliojus nė vieno investuotojo, dėl ko skeptiška vyriausybė ir trišalė taryba, sumažės jau dabar Lietuvoje veikiančių įmonių sąnaudos ir jos nuo atitinkamos sumos sumokės 15 proc. pelno mokestį. Jei dėl „lubų“ sutaupytas litas būtų skirtas atlyginimų padidinimui į valstybės kišenę grįš 24 procentai iš prarastų 34 procentų.

Kitaip tariant, pusė ar daugiau nei pusė iš tų 150 mln. litų tiesioginių “Sodros” praradimų automatiškai ir iš karto grįš valstybei. Tiesa, ne į „Sodros“, bet į valstybės biudžetą. Kaip rašiau prieš kelis metus, tai gali būti pagrindinė priežastis kodėl Socialinės apsaugos ir darbo ministrei gali būti nusispjaut, ar kitas tos pačios vyriausybės ministras (finansų) surinks daugiau pelno ir pajamų mokesčių, jei jos tikslas yra turėti kuo didesnį savo valdomos srities biudžetą prieš artėjančius rinkimus, ir nesinori prarasti nei lito.

Paprastam žmogui nesvarbu, kurioje jo švarko kišenėje guli pinigai – svarbu, kiek jų yra. Žinoma, jei tas žmogus – ne populiarumo siekiantis ministras...

Epilogas

Išspręsti šią nedidelę politinę problemą, kuri tapo didele kliūtimi sprendimui priimti, galima labai paprastai – reikėtų 2009 metų ir kituose biudžetuose numatyti „Sodros“ praradimus kompensuojantį lėšų pervedimą iš centrinio valstybės biudžeto į „Sodros“ biudžetą. Tada nebereikėtų tuščiai metų metus diskutuoti apie sumą, kuri tėra lygi kelių valandų valstybės pajamoms.

Nesu iš tų optimistų, kurie tiki, kad mažinant mokesčius valstybė surenka net didesnius biudžetus nei prieš tai. Tačiau šiuo, „Sodros“ įmokų lubų atveju, tie nuostoliai bus tokie nedideli, kad net keista, kodėl tiek metų dėl šio žingsnio buvo laužomos ietys. Reta kuri iš šalyje svarstomų reformų kainuotų tiek nedaug, o naudos duotų tikrai nemažai.