Robertas van Vorenas. Vilnius – atvirkštinio progreso sostinė

Į Lietuvą atvykau beveik prieš dvidešimt penkerius metus. Mane čia atvedė meilė, o taip pat ir jaudulys stebint šalį, bėgančią nuo sovietinės praeities ir vėl tampančią Europos dalimi. Kaip sovietologui ir žmogaus teisių aktyvistui, kuris nuo paauglystės dienas leido remdamas demokratinį judėjimą (buvusioje) Sovietų Sąjungoje, buvo fantastiška matyti, kaip žmonės keičiasi žingsnis po žingsnio ir kaip pamažu visi sovietinės praeities ženklai ir simboliai pradingo. Buvo restauruojami pastatai, atnaujinami ar įrengiami parkai ir žaidimų aikštelės, visame mieste atsidarė barai ir restoranai, o tam tikru etapu net keliai ir šaligatviai buvo atnaujinti ir tapo europietiški.

Deja, per pastaruosius metus mano susižavėjimas pamažu virto nusivylimu. Aš gyvenu miesto centre, kuris vis dar gyvas ir pilnas gyventojų. Žmonės gyvena jame. Skirtingai nei kitur, kur minios turistų, kurie juo naudojasi kaip „pramogų centru“, kaip kad Amsterdame ir Barselonoje. Ten savivalda dabar stengiasi pažaboti turizmą ir sugrąžinti paprastus piliečius į miestą, kuriame visuomeninis gyvenimas beveik apmiręs. Valdant ankstesniam merui reikalai jau pradėjo žymiai blogėti, kai praktiškai kiekvieną mėnesį centras buvo iš dalies ar visiškai blokuojamas eismui dėl kokio nors turgaus, maratono ar kito renginio.

Kai tekdavo ginčytis su policija, kad tau būtų leista grįžti namo su savo automobiliu, ir kai kartais prireikdavo pusvalandžio ar daugiau įveikti mažiau nei vieno kilometro atstumą iki savo namų.

Papildomas nusivylimas kilo, kai tas pats meras nusprendė įvesti „mobilumo planą“ be realaus plano. Trumpai tariant, nuvažiuoti iš vieno centrinio rajono į kitą tapo nebeįmanoma, tačiau norint patekti į kitą rajoną reikėjo važiuoti savotišku „žiediniu keliu“. Tačiau žiedinio kelio sukurta nebuvo, todėl susidarė nesibaigiantys kamščiai ir blokuojamos gatvės.

Gatvė, kurioje gyvenu, iki įvedant šią „pažangą“ buvo rami ir vienpusė. Staiga ji tapo dvipuse gatve, dėl ko susidaro itin pavojingų situacijų, nes tam ji per siaura, ir dar naudojama kaip automobilių lenktynių trasa, ypač naktimis. Vasarą motociklai riaumodavo gatve didžiausiu greičiu, ypač naktimis, o gyventojai nemiegodavo iki ankstyvo ryto. Žinoma, nėra jokios policijos. Su „Covid-19“ epidemija jie stebuklingai dingo ir nebegrįžo. Nėra ir jokių greičio mažinimo kalnelių. Kiekviename Prancūzijos kaime įrengti greičio mažinimo kalneliai, priverčiantys sulėtinti greitį iki 30 km/val., nebent nori pamesti išmetimo vamzdį, tačiau Vilniaus savivaldybė, regis, apie šias ribojančias priemones negirdėjo. O tie, kurie ten įrengti, yra tokie žemi, kad tik šiek tiek supurto vairuotoją ir jo keleivius.

Po NATO viršūnių susitikimo kliūtys ir ribojančios priemonės, kurios įgyvendino mobilumo planą, išnyko ir nebegrįžo. Tačiau liko kelio ženklai ir nuorodos pačiame kelyje. Tapo neaišku, ar planas tebėra realus, ar ne, ir pamažu automobiliai vėl pradėjo važiuoti ten, kur buvo uždrausta. Bet mano gatvė liko tokia pati: lenktynių trasa Vilniaus centre, bet be „Formulės 1“ lenktynių, kaip Monake!

Dabar Vilnius pasiekė naują netvarkos lygmenį, sugrąžindamas prisiminimus iš ankstyvųjų laikų, kai čia apsigyvenau. Prie ankstesnio mero vadovauta blogai, dabar atrodo, kad jo visai neturime. Mes ne tik dar tebeturime lenktynių trasą priešais mūsų namą ir miestą be policijos, kuri galėtų įsikišti; apačioje turime barą, kuris dirba iki 4 valandos ryto, o gatvėje daugybė girtų svečių šūkauja, dainuoja ir trukdo gyventojams miegoti; ir mes turime garsiojo „mobilumo plano“ likučius, kurie, atrodo, nekelia savivaldybei skubos jausmo sukurti aiškumą ir pašalinti atgyvenusius gatvės elementus.

Tačiau dabar turime ir „papildymų“: sniego valymo gatvėse beveik visiškai atsisakyta. Kartais pamatai šen bei ten nedidelį traktoriuką, be tikslo važinėjantį po miestą pakeltu peiliu. Tačiau praktiškai niekas nevaloma. Netgi tokiose turistinėse gatvėse kaip Pilies laukiama, kol pėstieji ir krovininis transportas pamažu sniegą sumins į slidžią pilką košę.

Man atrodo, kad prarandama pusiausvyra tarp viešųjų paslaugų ir miesto valdymo kaip modernaus verslo, kurio daugelis funkcijų „perduotos“ į privačias rankas.

Vyrauja romėnų mentalitetas „duok piliečiams duonos ir žaidimų“, kad būtų laimingi. Padaryti savo gatves saugias, leisti gyventojams miegoti naktimis be triukšmingų vakarėlių gatvėje ir užtikrinti, kad vyresnio amžiaus piliečiai nesusilaužytų kojų ar rankų, nes jūsų gatvės paliktos nevalytos ir todėl pavojingai slidžios, yra geros savivaldos pareiga.

Taip, romėnai davė duonos ir žaidimų, bet jie taip pat labai aiškiai jautė poreikį tarnauti savo valstybei ir savo miestams.

Amsterdamas ir Barselona yra puikūs pavyzdžiai, kai vakarėlis turistams tampa svarbesnis nei gyvo ir gyvybingo miesto kūrimas gyventojams. Jie išmoko pamoką, o Vilnius šiuo keliu neturėtų eiti. Jam reikia mero, kuris veiktų ryžtingai ir tarnautų jį išrinkusiems miesto gyventojams.