Romas Lazutka. Bankų mokesčio nebus, bet garbės irgi

Kelių politikų iniciatyva išskirtinai apmokestinti bankus neatrodo stipri, kad būtų įgyvendinta. Ji remiasi daugiau moraliniais argumentais: „Ar jūs negalite būti solidaresni gaudami tokius pelnus šalyje, kurioje vos ne kas antras pensininkas skursta?“ Ne, jie negali, nes moralė ne šio pasaulio dimensija, kaip taikliai pastebėjo bankų banko vadovas.

Žinoma, yra grynai ekonominis argumentas. Bankai iš visuomenės susišluoja ir neuždirbus pinigus. Tai rodo, pirmiausia, pelnai.

Lietuvoje jie dukart viršija ES bankų vidurkį ir dukart didesni nei daugelio kitų verslų pelnai. Ne tik pelnai stebina, bankų tarnautojų algos – taip pat. Jos taip pat dukart didesnės už vidutines šalyje?

Kuo stebuklingos ten dirbančiųjų kompetencijos? Kuo tarnyba bankų kontorose atsakingesnė, kūrybiškesnė, produktyvesnė už darbą ligoninėje ar mokykloje? Niekuo. Arba, štai, bankų motininės turto valdymo įmonės iš „Sodros“ „ant lėkštelės“ gauna pinigus pensijų fondams. „Sodros“ darbuotojai privalo kontroliuoti įmokų mokėtojus, iš nepaklusnių ir nesąžiningų išreikalauti. „Sodros“ darbuotojai atsakingi, kad konkrečią dieną konkretus žmogus gautų išmokas. Tos bankų įmonės tokių pareigų neturi, bet jų darbuotojai uždirba dukart daugiau nei „Sodros“.

Aukštesnės ne kompetencijos ir ne darbo produktyvumas. Tiesiog bankai turi išskirtinę galią pasišluoti neuždirbtų pinigų. Jie liejasi laisvai ir akcininkų antpelniams, ir samdinių viršalgoms. To yra visose šalyse, bet Lietuvoje – ypač. Ir pelnai, ir bankų darbuotojų algos tų pačių bankų tėvynėse santykinai mažesni nei vargingesnėje Baltijos pusėje.

Pinigų lietus bankuose ne todėl, kad šio verslo vidinė veikla ypatingai optimizuota, ką bankų influenceriai vis siūlo viešajam sektoriui.

Optimizacija – tik klientų atžvilgiu: vis daugiau ir daugiau „pasidaryk pats“, t. y. savitarnos paslaugų. O kai prireikia nueiti į kokį dar likusį skyrių, tenka laukti ilgiau nei jų kritikuojamose poliklinikose. Ironiška, bet ne poliklinikų ekspertai siūlo struktūrines reformas bankams.

Tokias bankų pelnų ir algų aukštumas bei aroganciją paaiškina rentos teorija. Renta – neuždirbtos, bet išskirtinės padėties generuojamos pajamos.

Agrarinėj visuomenėj jomis naudojosi žemių savininkai. Šiuolaikinėj ekonomikoj renta gaunama užsiėmus ar susikūrus išskirtines nekonkurencines sąlygas bet kurioje verslo srityje. Tuomet vietoje paslaugumo – arogancija, didelės paslaugų kainos, taupymas klientų sąskaita ir švaistymai juokdariams samdyti.

Štai, asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius, iš kailio besinerdamas sumenkinti pelnus, juos ima skaičiuoti... vidutiniškai vienam gyventojui! Kodėl ne vienai karvei, ne vienam nukirstam medžiui?

Dėl neapdairumo ar neišprusimo bankų, kaip rentininkų, padėtį tik patvirtina gąsdinimu, jog galimą naują mokestį perkels klientams ir net sugriaus ekonomiką. Deja, ne tik politinė valdžia gadina, pinigų valdžia – ne mažiau.

Konkurencinėje rinkoje mokesčių klientams lengvai neperkelsi. Jei vienas bankas tai pabandytų, klientai perbėgtų pas kitą.

Deja, rimtai konkurencinės rinkos Lietuvos bankiniame sektoriuje nėra, bankai neįveikia jos efektyvumo testo ir didžiuotis neturi kuo. Tą nuolat pabrėžia šią rinką prižiūrinčio Centrinio banko atstovai, tik padėtį vadina neutraliau – didele koncentracija. Apmaudu, kad apsiribojama padėties konstatavimu ir politikų iniciatyvų kritika, bet neskubama pas juos su technine pagalba sukonstruoti mokesčio, kad vis dėlto bent dalis minėtos rentos būtų paimta.

Tačiau net ir nesant pakankamos konkurencijos šimtaprocentinis mokesčio perkėlimas nėra įmanomas, nes bent dalis vartotojų ras alternatyvų arba iš viso bent kuriam laikui atsisakys kai kurių paslaugų.

Kartu paslaugų kainų augimas rinkoje kaip tik vilioja konkurentus. Ir kai sakoma, kad jeigu norime didesnės konkurencijos, specialiu mokesčiu bankams potencialius konkurentus tik atbaidysime, reikia neužmiršti ir kitos pusės – patys bankai, didindami kainas, konkurentus sau tik viliotų.

Jei mokesčio perkėlimas tebūtų tik administracinis nepatogumas, tiek triukšmo nebūtų sukelta. Tiesa yra pusinė. Žinoma, tokioje rinkoje visa mokesčio našta neliktų tik bankams, bet visa ji nepereitų ir klientams.

Taigi ne tik teisinga, bet ir racionalu būtų išskirtinai apmokestinti bankus, paimti neuždirbtąją jų pajamų dalį ir per valstybės biudžetą grąžinti tiems, iš ko jie nepagrįstai paimti, t. y. klientams. O jei jau neįmanoma pasverti kiekvienam jų kaip vaistinėje, tai bent nukreipti tas mokesčių lėšas viešosioms paslaugoms finansuoti.

Kokią dalį papildomo mokesčio bankai sumokėtų šiek tiek pasispaudę su antpelniais ir viršalgomis, kokią perkeltų klientams, žinoma, priklauso nuo mokesčio bazės bei dizaino. Šie klausimai ne tik politiniai, bet ir techniniai. Todėl, panašu, kad politikai jų neįveiks. O su ekspertais nėra paprasta.

Garsusis graikas ekonomistas ir politikas Yanis Varoufakis aprašė uždaras finansininkų bendruomenes, kuriose keičiasi žmonių pareigos iš kontroliuojančių į kontroliuojamus ir atvirkščiai.

Todėl politikai adekvačios pagalbos vargu ar sulauks, o visuomenei teks ir toliau mokėti bankams rentas. Ir vis dėlto verta matyti, kad „atima ir padalija“ ne tik valdžia, tą daro ir bankai. Ir daro toli gražu ne teisingiau.