Dar prisimenu laikus, kai viešai palinkėjęs taikos pasaulyje būčiau pasijutęs tarsi šviesiaplaukė grožio konkurso dalyvė, išmokusi atmintinai keletą privalomų frazių, slepiančių praleistų pamokų ir neperskaitytų knygų paliktas spragas. Arba ilgaplaukis XX a. pacifistas, protestavęs Vakarų Europoje prie amerikiečių karinės bazės, saugančios ir jo laisvę savaip suprasti pasaulį, tvoros, o po kelių dešimtmečių tapęs parlamento nariu, reikalaujančiu nesipykti su Rusija.
Pasaulį keičia Trumpas
Prieš metus kalbėjimas apie taiką skambėjo įtartinai ir net Globaliųjų Pietų katalikų popiežius Pranciškus, kiekvieną kartą apie ją užsiminęs, sulaukdavo Ukrainos rėmėjų priekaištų: kokia gali būti taika, kol agresorius nenugalėtas ir neišvytas iš visų okupuotų teritorijų? Tačiau po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose žodis „taika“ vos ne per vieną naktį tapo vartotinas. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dar kurį laiką nesėkmingai bandė įtvirtinti viešojoje erdvėje žodžių junginį „teisinga taika“. Bet galiausiai pats pripažino per interviu Prancūzijos laikraščiui „Le Parisien“, kad Ukraina šiuo metu nepajėgi kariniu keliu susigrąžinti Rusijos okupuotų Krymo ir Donbaso. Žmonija suprato, kad 2025 m. taika nebus teisinga, bet vis tiek jos trokšta labiau, negu dar metus stebėti, kaip rusai ir ukrainiečiai naikina vieni kitus.
Kuo mažiau laiko lieka iki D. Trumpo inauguracijos, tuo akivaizdžiau abi kariaujančios šalys ruošiasi paliauboms ir būsimoms taikos deryboms. Kremlius – iki šiol nematytais tempais degindamas sparčiai senkančius gyvosios jėgos ir karinės technikos rezervus dėl dar vieno Donbaso kaimelio ar pramoninės teritorijos kampo. Ukraina – iš paskutinių jėgų stabdydama tą agresoriaus veržimasi Donecko ir Luhansko srityse ir bandydama išlaikyti bent kelias Rusijos Kursko srityje užimtas gyvenvietes.
Kuo mažiau laiko lieka iki D. Trumpo inauguracijos, tuo akivaizdžiau abi kariaujančios šalys ruošiasi paliauboms ir būsimoms taikos deryboms. Kremlius – iki šiol nematytais tempais degindamas sparčiai senkančius gyvosios jėgos ir karinės technikos rezervus dėl dar vieno Donbaso kaimelio ar pramoninės teritorijos kampo. Ukraina – iš paskutinių jėgų stabdydama tą agresoriaus veržimasi Donecko ir Luhansko srityse ir bandydama išlaikyti bent kelias Rusijos Kursko srityje užimtas gyvenvietes. Ukrainiečiai nė neslepia, kad neketina pastarųjų aneksuoti, bet derybose sieks išmainyti į rusų užgrobtą Zaporižios atominę elektrinę ar dar ką nors svarbaus.
Skeptikai abejoja, ar D. Trumpas turi pakankamai svertų pasodinti prie taikos derybų stalo ne tik nuo JAV karinės pagalbos priklausomą V. Zelenskį, bet ir užsižaidusį su savo „Orešniku“ Vladimirą Putiną. Ypač, kai Rusijos tironas visą gruodį viešai džiūgauja dėl savo armijos neva labai sėkmingų prasiveržimų į Ukrainos gilumą ir apsimeta nežinantis, kokia kaina jie pasiekti.
Atsparumo rezervas, kiek Rusija galėjo kariauti, išvengdama pasekmių, juntamų kiekvienam gyventojui, jau visiškai išnaudotas. Toliau laukia visuose istorijos vadovėliuose aprašyti reiškiniai, ištikdavę ilgai kariaujančias valstybes XX a.: pinigų nuvertėjimas, maisto kortelės, pramonės žlugimas, augantis nusikalstamumas ir regionų maištai.
D. Trumpo komandos rengiamas „taikos per jėgą“ planas numato dresiruoti V. Putiną, tarsi jokių gyvūnų gerovės taisyklių nepripažįstančio klajojančio cirko mešką. Skaudžiausi kirčiai botagu būtų šiuolaikinių ginklų tiekimo Ukrainai padidinimas ir tokios sankcijos, kurios atgrasytų nuo prekybos su rusais ne tik Vakarų, bet ir Kinijos, Indijos bei Afrikos šalių verslus. Meduolis – sankcijų spaudimo Rusijos ekonomikai sumažinimas.
Realybė atsiveja ir karo ekonomiką
Optimistai neabejoja, kad V. Putinui teks sutikti derėtis dėl taikos, jau vien matydami, kur metų pabaigoje atsidūrė Rusijos ekonomika. Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina, neatlaikiusi spaudimo iš Kremliaus, gruodį nepadidino 21 proc. siekiančios palūkanų normos, nors kaip tik dabar infliacija šalyje įgauna pagreitį. Atsparumo rezervas, kiek Rusija galėjo kariauti, išvengdama pasekmių, juntamų kiekvienam gyventojui, jau visiškai išnaudotas. Toliau laukia visuose istorijos vadovėliuose aprašyti reiškiniai, ištikdavę ilgai kariaujančias valstybes XX a.: pinigų nuvertėjimas, maisto kortelės, pramonės žlugimas, augantis nusikalstamumas ir regionų maištai. Kai Ramzano Kadyrovo smogikai Maskvos centre surengia susišaudymą su konkurentais iš Dagestano, bandydami užgrobti kompanijos „Wildberries“ biurą, darosi akivaizdu, kokia ateitis laukia Rusijos.
Net jeigu karas pasibaigs sausį, iškart po D. Trumpo inauguracijos, jo pasekmės, tarsi pagirios po audringo vakarėlio, Rusijai dar tik prasidės. Ir tęsis iki pat V. Putino valdymo pabaigos – natūralios mirties, nušalinimo nuo valdžios „dėl sveikatos būklės“ arba rūmų perversmo.
Personalistinės autokratijos, kaip teigia „užsienio agente“ Rusijoje pripažinta politologė Jekaterina Šulman, visuomet stengiasi sukurti išorėje ir savo šalies viduje stabilumo įspūdį. Todėl niekas negali atspėti, kada jos žlugs.
Personalistinės autokratijos, kaip teigia „užsienio agente“ Rusijoje pripažinta politologė Jekaterina Šulman, visuomet stengiasi sukurti išorėje ir savo šalies viduje stabilumo įspūdį. Todėl niekas negali atspėti, kada jos žlugs. Likus savaitei iki Basharo al Assado režimo žlugimo Sirijoje, geriausi Artimųjų Rytų specialistai spėliojo, kad sukilėliai sugebės užimti tik kelis kaimus šalies šiaurėje ir greitai bus išvyti iš Alepo. Bet paaiškėjo, kad niekas nenori ginti įkyrėjusio tirono ir šiam beliko sprukti į Maskvą.
Ko galime tikėtis?
Šiandien turbūt niekas jums nedrįstų pažadėti, kad 2025 m. tikrai pasibaigs karai Ukrainoje ir Palestinoje, žlugs V. Putino režimas, Kinija atsisakys planų jėga prisijungti Taivaną, o Europa ras bendrą kalbą su D. Trumpu dėl tarpusavio prekybos balanso ir teisingo NATO sąjungininkų naštos finansuoti gynybą pasidalijimo.
Niekas nesilažins, kad Lietuvoje ne pačią prasčiausią Gintauto Palucko Vyriausybę sudariusi centro kairės koalicija nesubyrės dėl Remigijaus Žemaitaičio ambicijų tapti bene pirmu mūsų šalies istorijoje teisiamu Seimo Pirmininko pavaduotoju. Galiu tik palinkėti sau ir jums, kad žmoniją ištikusi nelaimių ir absurdiškų klaidų grandinė, prasidėjusi sulig „Covid-19“ pandemija ir Rusijos agresija prieš Ukrainą, kitais metais būtų nutraukta.
Tačiau svarbiausią linkėjimą palikau pabaigai. Norėčiau, kad 2025 metais nustotumėm beprasmiškai aukoti savo gyvenimus vis kažko laukdami: geresnės valdžios, karo pabaigos, švenčių, atostogų, vasaros, žiemos, pirmų žibučių, premijos ar pensijos. Įkalinę save laike, kurio vertės nesugebame suvokti, ir vis dairydamiesi į šviesią ateitį, tolstančią kaip horizontas. O kai gyvenimas prabėgs nespėjus nė pajusti saldžiarūgščio netikėtos sėkmės skonio, tarsi neatsikandus per tvorą nusiskinto Pažinimo obuolio, labiausiai bus gaila ne klaidingų pasirinkimų, bet tik veltui išeikvoto paties brangiausio mūsų gyvenimo resurso – laiko.
2025-ieji bus geriausi mūsų metai, verti mėgautis kiekviena akimirka. Užteks kiurksoti prie ekranų – atėjo laikas iš tikrųjų gyventi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
