Premjeras Saulius Skvernelis pasakė, kad nuo sausio 1-osios bus įvestas automobilių mokestis. Po kelių dienų Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis jam paprieštaravo, kad valdančiojoje daugumoje pritarimo nerastų nei visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, nei siūlymai apmokestinti jau esamą automobilių parką.
Toks gero ir blogo policininko žaidimas prieš artėjančius 2020 m. Seimo rinkimus nė vienam iš jų populiarumo nepridės. Lietuviui, išskyrus jauniausią paspirtukininkų kartą, jo mašiniukas ir namas arba butas yra neliečiamos šventenybės, tarsi pagoniui saulės laikrodį sudarantys Jonionių akmenys, o propatriniam katalikui – antisemitinių pareiškimų autoriaus vardo gatvė. Vien kalbėjimas apie automobilių ir nekilnojamojo turto apmokestinimą, net jei galiausiai tų mokesčių ir nebus, siunčia erzinančią žinią, kad valdantieji jums už nugarų šnabždasi, kaip patogiau įkišti ranką į jūsų kišenę ir iškrapštyti iš piniginės dar kelis banknotus, kuriuos tikėjotės sutaupyti atostogoms ar seniai atidėliotam pirkiniui.
Jei jau politikai nori diskusijos apie automobilių mokestį, tai pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kokių tikslų juo norima pasiekti: ekologinių, socialinio teisingumo ar politinių?
Ar padės nuo kokio dūmijančio 90-ųjų technikos paveldo išvaduoti gatves kelių dešimčių eurų per metus automobilio mokestis? Netikiu – susimokės dantis sukandę ir toliau važinės.
Kartais pasvarstau, kad miestuose reikėtų tokių brigadų juodomis kaukėmis, kurios vežiotųsi dideles metalo pjaustykles. Sustabdo dūmijantį miesto centre dyzelinį runkelių Audi lupynesdešimt, išvaro visas kiaunes nuo galinės sėdynės, perpjauna automobilį perpus ir iškviečia metalo supirkėjus. O to važiuojančio grabo dokumentus sukarpo žirklėmis.
Tik nelabai tikiu, kad kas nors iš valdančiosios daugumos politikų tokiam žiaurokam planui galėtų pritarti. Nes būtent jų rinkėjai – mažesnes už vidutines pajamas gaunantys buvusių kolchozinių gyvenviečių ir rajonų centrų gyventojai be paklausios profesijos ir išsilavinimo – tuos dūmijančius laužus vairuoja, myli ir brangina. Dažniausiai – ne iš per gero gyvenimo.
Socialiai teisingiausias automobilių mokestis būtų skaičiuojamas pagal automobilio rinkos kainą. Nusipirkai naują – mokėk ne tik lizingo įmoką ir visokius ten draudimus, bet ir mokestį valstybei. Gatvėse liktų beveik tik seni laužai ir ypatingai prabangūs pinigų jau visai neskaičiuojančių oligarchų limuzinai bei visureigiai. Panašų automobilių parką galite pamatyti Ukrainoje, kur vidurinioji klasė dar tik pradeda rastis. Ekologijos požiūriu toks mokestis būtų beveik nusikalstamas, bet skatintų smulkųjį verslą, nes seni laužai genda gerokai dažniau už naujus automobilius ir taisomi dažniausiai ne gamintojo atstovybės dirbtuvėse, o su verslo liudijimu dirbančio auksarankio liaudies meistro garaže.
Prezidentas Gitanas Nausėda per daug nedetalizuodamas pažadėjo mums gerovės valstybę. Rinkėjams tai patiko, nes kiekvienas į šiuos žodžius galėjo įdėti savo gerovės įsivaizdavimą. Nauja valdančioji dauguma skelbiasi entuziastingai pritarianti tokiai vizijai. Tai dabar jau galite tą gerovės valstybę mums patiekti su visu garnyru ir padažais.
Tik viena bėda – visuotinei gerovei kurti reikia gerokai daugiau pinigų, negu dabar surenkama į valstybės, „Sodros“ ir savivaldybių biudžetus. Tai juos kažkaip iš mūsų visų valdžia turės paimti, o jau tada dalinti, pakeliui didžiąją dalį išsimokėdama pačių dalintojų aparatui išlaikyti. Todėl ir prireikė svarstyti naujų mokesčių įvedimą, o kalbos apie ekologiją ir socialinį teisingumą – tik dūmai, per kuriuos nesimato kelio, kuriuo mus veža. Taip pat sėkmingai automobilius galima apmokestinti pagal spalvą. Už juodą mokėsim brangiau, baltą ar kibiro spalvos – vidutiniškai, o pigiausiai už raudoną, nes aš tokiu važinėju.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.