Prieš savo 51-ąjį gimtadienį gavau dovaną iš Marko Zuckerbergo korporacijos „Meta“ dirbtinio intelekto algoritmų – buvau užblokuotas feisbuke 24 valandoms. Panašiu laiku trims paroms buvo blokuota ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos paskyra. Oficialios priežastys tos pačios – pažeidėme socialinio tinklo „bendruomenės standartus“ vartodami „neapykantos kalbą“.
Jeigu tai būtų nutikę Vladimiro Putino Rusijoje ar Aliaksandro Lukašenkos Baltarusijoje, stebėtis neturėčiau. Nesistebiu ir dabar, kai Kremliaus propagandos platintojų grupės netrukdomai nuodija Lietuvos ir kitų Vakarų šalių piliečių protus savo melagienomis ir kursto nesantaiką mūsų pačių informacinėje erdvėje. Nors „Meta“ tinklai „Facebook“ ir „Instagram“ dar nuo pavasario uždrausti ir užblokuoti Rusijoje, o pati kompanija pripažinta ten ekstremistine organizacija, jokio atsako už tai Putino režimas nesulaukė – jo trolių fermos dirba savo juodą darbą toliau.
Informacinėje erdvėje vyksta toks pats karas, kaip ir Donbaso bei Chersono laukuose, bet Zuckerbergo kontorėlė ir toliau bando apsimesti, kad jo nėra, ir reikalauti iš savo vartotojų taikos metų mandagybių. Tarsi kariaujančios šalies kelių policija sugriautame mieste išrašinėtų baudas kariams už dvigubos ištisinės kelio ženklinimo linijos kirtimą priešą vejančiu tanku. Ir ne savo iniciatyva, bet reaguodama į priešo skundus, kad tas buvo triuškinamas pažeidžiant Kelių eismo taisykles.
Man nesunku, aš dar spėjau pagyventi vėlyvuoju sovietmečiu ir išmokti užrašyti ar pasakyti tą patį teiginį ne tik atviru tekstu tektu, bet ir užuominomis bei palyginimais, kuriuose jokia mašina nesugebėtų rasti raktinių „neapykantos kalbos“ žodžių.
Ir be jų suprasite, ką norėčiau pasakyti ponioms su gėlių puokštėmis vietoje profilio nuotraukos, šią savaitę puolusioms piktintis, kodėl Lietuva pažadėjo Ukrainos atstatymui skirti 10 mln. eurų. Jeigu joms iš tiesų atrodo, kad pačioms labiau reikia pagalbos ir paramos, nei tiems žmonėms, kurių namus sugriovė ir artimuosius nužudė Rusijos armijos sparnuotosios raketos, tai gal taip ir yra. Nes ukrainiečiai savo šalį atstatys su Lietuvos pagalba arba be jos. O jūs taip ir liksite gyventi savo sąžinės griuvėsiuose.
Gimtadienių nešvenčiu, bet šį kartą nusprendžiau ką nors gražaus sau pasidovanoti ir iš pat ankstyvo ryto, kai dar tik sklaidėsi rūkas virš Snaigyno ežero ir šieno ritiniais nusėtų pievų, išsiruošiau į Veisiejų turgų. Pirkau rūkytą dešrą masalui ir gyvagaudžius spąstus kiaunei, kuri nugalabijo mano 12 vištų ir gaidį Modestą. Nes atpildas privalo būti neišvengiamas.
Mums visiems labai norisi, kad gėris nugalėtų blogį tą pačią akimirką, kai tik pastarasis kažkur spėja pasirodyti. Kai teisingumas užtrunka, imame abejoti, ar jis išvis egzistuoja. Jei pastaruosius porą metų kas klausdavo mano nuomonės apie „Druskininkų caru“ pravardžiuojamą merą Ričardą Malinauską, tai sakydavau, kad kalbėti apie jį nėra jokios prasmės, ir siūlydavau palaukti, kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir garsioji Vijūnėlės dvaro bei teisėjų korupcijos byla pasieks teismą. Tikinčių, kad tai kada nors nutiks, Druskininkuose jau beveik nebeliko, o ir visa Lietuva spėjo užmiršti šią bylą. Kurorto meras per tą laiką spėjo parašyti atsiminimų knygą „Jau laikas“ – galės Vilniaus apygardos teisme cituoti iš jos tai, ko nesugebės prisiminti.
„Parašiau knygą. Ji jau spaustuvėje. Rašiau ne išpažintį ar atsiminimus. Rašiau apie savo patirtį. Apie kelią į verslą ir politiką. Apie pasitikėjimą ir išdavystes. Rašiau tiesą, kuri daug kam nepatogi, nepriimtina. Tiesą apie nematomą mūsų valstybės, politikos, teisėsaugos pusę“, – teigia R. Malinauskas.
Teismuose 226 tomų bylos nagrinėjimas gali užsitęsti ne ką trumpiau, negu „MG Baltic“ ir Eligijaus Masiulio arba Darbo partijos juodosios buhalterijos. Per tą laiką R. Malinauskas dar bent kartą laimės tiesioginius mero rinkimus, nes visi jo kritikai, nesulaukę teisingumo triumfo, išsivažinėjo iš Druskininkų tęsti karjeros kituose miestuose.
Buvęs R. Malinausko varžovas Vilius Semeška tapo Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko viceministru ir plačiausiai išgarsėjo derėdamasis su turkais dėl „Bairaktaro“. Vijūnėlės istoriją Lietuvai atskleidusi žurnalistė Vilma Danauskienė iš Dzūkijos persikėlė į sostinę ir naujų druskininkietiškų skandalų daugiau neatranda. Kurorto savivaldybės taryboje keli paskutiniai merui oponuojantys politikai tai daro neslėpdami nuovargio, tarsi nė nesitikėdami sulaukti, kada jų priešas Nr. 1 sulauks bausmės. Man ir pačiam įdomiau aprašinėti atsigaunančios Merkinės arba Veisiejų žmonių gyvenimą, negu bandyti išpešti kažką naujo iš ne itin svetingo nepatogius klausimus uždavinėjančiam žurnalistui kurorto.
Net kai „caras“ sulauks bausmės, Druskininkai jau nebus tokie patys, kokie buvo iki jo įsigalėjimo. Liks per porą dešimtmečių į visas pareigas susodinti jam lojalūs žmonės, jų suformuoti verslo ir savivaldos sąveikavimo modeliai. Ir pavyzdys būsimoms kartoms, kaip lengvai bet kuri laisvų žmonių bendruomenė ant savo sprando gali užsisodinti charizmatišką veikėją, kurio netrukus pati ims bijoti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.