Tokiu metu būtinai atsiras būrelis norinčių pasakyti, kad žmogaus mirtimi džiaugtis negalima, ką jis ten bebūtų nuveikęs. Kodėl negalima? Girdėjote tokį draudimą vaikystėje iš savo senelių, kurie taip pat tikėjo, kad kairiarankiams reikia surišti kairę ranką, kad išmoktų valgyti ir rašyti „teisinga“ dešiniąja? O gal tėvai, mintinai mokėję Komunizmo kūrėjo moralinį kodeksą, bet paslapčia „dėl visa ko“ pakrikštiję jus bažnyčioje?
Pasaulyje buvo daugybė žmonių, pradedant kraugeriais Stalinu ir Hitleriu, o baigiant Malaizijos lėktuvą numušusį BUK priešlėktuvinį kompleksą valdžiusiais rusų kariškiais, apie kuriuos be jokio sąžinės graužimo būtų galima pasakyti, kad žmonijai būtų geriau, jeigu juos tik gimusius, kaip aklus kačiukus, kas nors būtų nuskandinęs kibire.
Dainininkas J. Kobzonas, žinoma, žmonių nežudė. Tačiau žalojo klausytojų sielas nuo pat pirmojo savo viešo pasirodymo XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, kai prisiklijavęs barzdą ir pasikabinęs ant kaklo butaforinį automatą cirko arenoje sudainavo Kubos komunistinį perversmą šlovinusią dainą. O senatvėje susibičiuliavo su Donecką užgrobusiais teroristais.
Paradoksalu, bet tai, kuo gerokai per ilgai užsitęsęs J. Kobzono gyvenimas buvo kenksmingas žmonijai, geriausiai suformulavo ištikimas Vladimiro Putino skalikas Sergejus Markovas.
„Sovietinė civilizacija išnyko politine, bet liko gyva kultūrine prasme. Mus vienija sovietiniai filmai ir dainos. Jas dainavęs J. Kobzonas formavo vieningą sovietinę liaudį labiau už Komunistų partijos centro komitetą. Kol egzistuoja sovietinių dainų ir filmų mylėtojų vienybė, tol yra ir sovietinė liaudis“, – parašė feisbuke S. Markovas.
Būtent todėl J. Kobzono mirtis – dar viena vinis į Sovietų sąjungos karstą. Todėl taip smagu pajuokauti, jog kažkas iš anksto nusiuntė į pragarą J. Kobzoną, kad šis spėtų surepetuoti savo pasirodymą A. Zacharčenkos sutiktuvėse.
Apsišaukėlio Donecko liaudies respublikos prezidento susprogdinsimas jo pamėgtame bare prasmingu pavadinimu „Separ“ papildė visą būrį ne mūšio lauke žuvusių „Rusų pasaulio“ Rytų Ukrainoje kūrėjų. Mums net nėra prasmės skaičiuoti visų „givių“ ir „motorolų“, vienas po kito atstatydintų iš savo butaforinių pareigų tokiu būdu.
Patys teroristai ir Kremliaus propagandos kanalai, žinoma, kiekvieną kartą kaltina Ukrainos specialiąsias tarnybas. Nors jau kurį laiką Rusijos žiniasklaidoje sklandė gandai, kad A. Zacharčenką planuota pakeisti papulkininkiu Alekasndru Chodakovskiu. Penktadienio vakarą pranešta, kad Donecko teroristams laikinai ėmėsi vadovauti iki tol vicepremjero pareigas ėjęs Dmitrijus Trapeznikovas.
Kremliaus propagandos kanalai pavertė nacionaliniais didvyriais pirmuosius Donecko ir Luhansko teroristų gaujų vadus, kai reikėjo privilioti vis naujų savanorių bei nuotykių ieškotojų, pasiryžusių kautis už „rusų pasaulio“ viziją prieš Ukrainos pajėgas. O kai planas užgrobti visą Rytų Ukrainą bei sukurti Novorosiją žlugo ir buvo pasirašyti Minsko taikos susitarimai, visi tie sužvaigždėję karo lauko vadai ir iš jų išaugę „liaudies respublikų“ administracijų vadovai tapo rakštimis ir be to gangrenuojančioje galūnėje.
Garsiausias ir bene gudriausias iš jų – Igoris Strelkovas-Girkinas dar 2014 m. rudenį atsistatydino iš Donecko liaudies respublikos gynybos ministro pareigų ir dabar beveik sau ramiai gyvena Maskvoje, retkarčiais pakomentuodamas karų Rytų Ukrainoje ir Sirijoje bei Rusijos vidaus politikos aktualijas. Gal todėl vienintelis iš savo bendražygių liko gyvas. Kažkuria prasme tai netgi smagu, nes kažką juk reikės pasodinti į Tarptautinio baudžiamojo teismo suolą už karo nusikaltimus, o I. Girkinas tam puikiai tinka, nes jau ir taip susikaupė nemažai įrodymų apie jo nusikalstamas veikas 2014 m. Ukrainos Slovjansko mieste.
Vladimiras Putinas pamažu pradeda suprasti, kad Donaldui Trumpui padovanoto futbolo kamuolio neužteks. Jungtinės Amerikos Valstijos ne tik nesušvelnins sankcijų, bet didins jas tol, kol Kremliaus šeimininkui ims iš tikrųjų skaudėti.
Ir jeigu atsisakyti aneksuoto Krymo V. Putinui sudėtinga pirmiausiai dėl to, ką pats apie jo reikšmę Rusijai yra prišnekėjęs, tai paprasčiausias būdas pagerinti santykius su Vakarais būtų Minsko susitarimų įvykdymas – neperspektyvių ir brangiai kainuojančių Donceko ir Luhansko separatistinių darinių kontrolės perdavimas tarptautinėms pajėgoms. O taip pat karo nusikaltėlių išdavimas tarptautiniam teisingumui. Keli Malaizijos lėktuvą numušę aplėpausiai zenitininkai ir I. Girkinas būtų puikus komplektas, o štai A. Zacharčenka – jau per daug, nes gali išsiplepėti, kas iš tiesų duodavo nurodymus jam veikti. Be to, jis buvo pasiryžęs trukdyti sklandžiam Donecko liaudies respublikos likvidavimui.
Minsko susitarimų įgyvendinimas buvo aptarinėjamas per V. Putino susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Abi pusės pokalbio turinį žurnalistams komentavo labai šykščiai, todėl daryti išvadas dar per anksti. Bet jeigu V. Putinas galų gale nuspręstų kapituliuoti prieš Vakarus taip, kad neprarastų autoriteto ir savo šalyje, tai būtent A. Merkel, o ne sunkiai prognozuojamas JAV prezidentas, yra tinkamiausia partnerė tartis dėl kapituliacijos sąlygų. O braižyti visokias keistas linijas žemėlapiuose vokiečiai mokėjo dar Joachimo von Ribbentropo laikais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.