Nesiregistravau dalyvauti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko rinkimuose, nors galėčiau tai padaryti – „Demokratijos šventėje“ gali dalyvauti ne tik partijos nariai, bet ir kiti už ją kartais balsuojantys ir jos programai pritariantys piliečiai. Privalau vadovautis Visuomenės informavimo etikos kodekso nuostata, draudžiančia žurnalistams dalyvauti politinių partijų veikloje, net kai įsitraukusiems į politiką žinomiems kolegoms suskaičiuoti jau neužtenka vienos rankos pirštų.
Po Gabrieliaus Landsbergio pasitraukimo iš politikos ir Ingridos Šimonytės atsisakymo siekti TS-LKD pirmininko posto turbūt jau niekam neliko abejonių, kad pergalę švęs Seimo narys, buvęs krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas. Kiti kandidatai „Demokratijos šventėje“ dalyvauja tik todėl, kad ji nebūtų panaši į Baltarusijos prezidento rinkimus. O skyrių iškeltas Žygimantas Pavilionis, anksti supratęs, iš kur pučia vėjas, suskubo iš anksto pademonstruoti lojalumą būsimajam pirmininkui ir atšaukė savo kandidatūrą jo naudai.
Kartų kaita keitė pasaulėžiūrą
Dabartinė laikinoji TS-LKD vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ne per daug aktyviai bando apie save sutelkti tai, kas dar liko iš G. Landsbergio komandos, kažkada atrodžiusios kaip galinga jaunų politikų banga, iš esmės pakeitusi konservatorių partijos veidą ir kryptį. Nė patys TS-LKD rinkėjai dabar neprisimena arba stengiasi neprisiminti tokių politikos žvaigždžių, kaip Mykolas Majauskas, Tadas Langaitis, Mantas Adomėnas, Monika Navickienė ir, apsaugok, Viešpatie, Kristijonas Bartoševičius. Energingai pradėta kartų kaita leido konservatoriams 2016 m. pasinaudoti Eligijaus Masiulio krizę išgyvenusio Liberalų sąjūdžio nusilpimu ir perimti iš jų liberalaus didžiųjų miestų jaunimo balsus.
Tačiau tuo pat metu TS-LKD viduje pasigirdo nepatenkintų tokiais pokyčiais konservatyvių rinkėjų bruzdėjimas. Aiškiausiai jis pasireiškė dalies konservatorių balsavimu ir net agitacija už Gitaną Nausėdą 2019 m. Prezidento rinkimuose, pabrėžiant, esą I. Šimonytei nerūpi ginti tradicinės vyro ir moters šeimos bei krikščioniškų vertybių. 2020 m. sudaryta koalicija su Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija dar labiau sustiprino įspūdį, kad TS-LKD juda iš dešinės į liberalų centrą, ir paskatino naujus tolimosios dešinės politinius darinius, tokius kaip Nacionalinis susivienijimas arba Rimanto Jono Dagio Krikščionių partija, medžioti nusivylusių konservatorių balsus.
Per visą liberalųjį dešimtmetį TS-LKD viduje išliko stipri Krikščionių demokratų frakcija, veikusi tarsi partija partijoje, o susitikimuose su rinkėjais savo bendražygių liberalėjimo kritikai skirdavusi daugiau dėmesio negu kovai prieš išorės oponentus. L. Kasčiūnas tarp jų jautėsi savas, bet skirtingai nuo Pauliaus Saudargo, vengė izoliuotis nuo bendrų partijos reikalų, aiškiai siekdamas ją ne suskaldyti, o perimti, kai tik tam pasitaikys palanki proga.
Tačiau per visą liberalųjį dešimtmetį TS-LKD viduje išliko stipri Krikščionių demokratų frakcija, veikusi tarsi partija partijoje, o susitikimuose su rinkėjais savo bendražygių liberalėjimo kritikai skirdavusi daugiau dėmesio negu kovai prieš išorės oponentus. L. Kasčiūnas tarp jų jautėsi savas, bet skirtingai nuo Pauliaus Saudargo, vengė izoliuotis nuo bendrų partijos reikalų, aiškiai siekdamas ją ne suskaldyti, o perimti, kai tik tam pasitaikys palanki proga.
Vengė viešai rietis su Prezidentu
2023 m. pabaigoje lyderystės krizės TS-LKD jau nebuvo įmanoma nuslėpti, nes tarptautiniais reikalais užsiėmusiam G. Landsbergiui neliko nei laiko, nei noro lankytis partijos skyrių sąskrydžiuose ir koordinuoti pasiruošimą Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimams. Visur suspėdavo tik tuometis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas L. Kasčiūnas, netrukus išaugęs savo postą ir užsigeidęs atimti iš Arvydo Anušausko Krašto apsaugos ministeriją. O paskui tiesiog genialiai išnaudojęs iki kadencijos pabaigos likusį pusmetį savo asmeninei politinei reklamai.
Kai kiti konservatoriai neslėpė susierzinimo dėl pralaimėtų Seimo rinkimų ir aiškaus G. Nausėdos nusiteikimo atvesti į valdžią socialdemokratus, L. Kasčiūnas sugebėjo išvengti viešų susikirtimų su Prezidentūra, o kartais netgi atrodė labiau pritariantis ne liberaliai savo partijos vadovybei, o konservatyviai Prezidento aplinkai. Ir net įsivėlęs į ginčus su Seimo NSGK nariu Dainiumi Gaižausku sugebėdavo išlaikyti Walto Disney’aus peliuko Mikio šypseną.
Vos tik G. Landsbergis paskelbė apie savo pasitraukimą iš politikos, o I. Šimonytė atsisakė galimybės siekti TS-LKD pirmininkės pareigų, beveik niekam neliko abejonių, kad išmušė L. Kasčiūno valanda imtis lyderystės. Kai kiti konservatoriai neslėpė susierzinimo dėl pralaimėtų Seimo rinkimų ir aiškaus G. Nausėdos nusiteikimo atvesti į valdžią socialdemokratus, L. Kasčiūnas sugebėjo išvengti viešų susikirtimų su Prezidentūra, o kartais netgi atrodė labiau pritariantis ne liberaliai savo partijos vadovybei, o konservatyviai Prezidento aplinkai. Ir net įsivėlęs į ginčus su Seimo NSGK nariu Dainiumi Gaižausku sugebėdavo išlaikyti Walto Disney’aus peliuko Mikio šypseną.
„Karo partijai“ reikia vado
Kai Gintautas Paluckas prieš trejetą metų pavadino TS-LKD „karo partija“ jis apmaudžiai susimovė, nenujausdamas, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą iš tikrųjų netrukus prasidės. Bet neklydo konstatuodamas, kad grėsmes mūsų valstybei geriausiai įžvelgiantys, o kartais ir perdedantys žmonės iš tikrųjų susitelkę apie konservatorius. Todėl trečiaisiais karo metais TS-LKD pirmininko rinkimuose niekas negali konkuruoti su politiku, kurio pavardės šaknį žmonės panaudojo spygliuotų vielų tvorai rytiniame šalies pasienyje pavadinti.
Kai Lietuvos kairieji leido sau pasikviesti į valdančiąją koaliciją už antisemitinius pasisakymus teisiamą Remigijų Žemaitaitį, jie prarado bet kokią teisę kritikuoti dešiniuosius už nepakankamai sterilią būsimo lyderio biografiją.
L. Kasčiūno ankstyvos jaunystės nuklydimai į neonacių gretas, vėliau nekart išsakytos simpatijos Vengrijos ir Lenkijos tolimosios dešinės politikams ir net Vokietijos AfD veikėjų kvietimas į Lietuvą nustojo atrodyti reikšmingomis klaidomis, kai pasaulio politikos madas sparčiai keičia Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus. Kai Lietuvos kairieji leido sau pasikviesti į valdančiąją koaliciją už antisemitinius pasisakymus teisiamą Remigijų Žemaitaitį, jie prarado bet kokią teisę kritikuoti dešiniuosius už nepakankamai sterilią būsimo lyderio biografiją. Pasaulyje, kuriame kailį verčia net „Meta“ steigėjas Markas Zuckerbergas, faktų tikrinimo praktiką „Facebook“ ir „Instagram“ socialiniuose tinkluose pavadinęs cenzūra, TS-LKD slinktis į dešinę atrodys ne kaip anomalija, o veikiau kaip laiku pagautas politinis trendas.
Neliks vietos dešiniajam populizmui
2028 m. Seimo rinkimuose jau nebeveiks seni užkeikimai dėl viso pasaulio blogio kaltinti „landsbergių klaną“. Kairioji G. Palucko Vyriausybė bus pakankamai išerzinusi rinkėjus nesibaigiančiomis „Nemuno aušros“ intrigomis, mokesčių didinimu ir neišpildytais pažadais juntamai padidinti viešojo sektoriaus finansavimą. O varžytis jiems teks su klasikiniais mažesnius mokesčius ir mažesnį valstybės kišimąsi į kasdienį žmonių gyvenimą propaguojančiais liberalais ir į JAV respublikonus panašiais konservatoriais, nepalikusiais vietos po saule dešiniajam populizmui. Kiek liberalių didmiesčių rinkėjų tuo metu bus nusivylę TS-LKD ir sugrįžę pas liberalus, o kiek patys pakeis pasaulėžiūrą į konservatyvesnę, nėra labai svarbu, nes po rinkimų šios dvi politinės jėgos vis tiek privalės sudaryti koaliciją. Nes galimybės sulipdyti liberalų-socialdemokratų ir socialdemokratų-konservatorių valdančiąsias daugumas ar net visišką „vaivorykštę“ ir po ketverių metų išliks tik teorinės. O „Nemuno aušra“ jau bus susinaikinusi ir įkyrėjusi rinkėjams aikštingu elgesiu šioje kadencijoje.
L. Kasčiūno pergalė TS-LKD pirmininko rinkimuose Lietuvos rinkėjams suteiks daugiau aiškumo, kokios politikos galės tikėtis balsuodami už vieną ar kitą partiją. Ir gal net palaidos dešinįjį populizmą, taip ir nesugebėjusį nei užsiauginti stiprių lyderių, tik beviltiškus gražulius ir žemaitaičius, nei sukurti masinės politinės partijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
