Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorai kreipėsi į teismą, siekdami užginčyti penkių sklypų Druskininkuose sandorius, kuriuos netiesiogiai sudarė Rusijos piliečiai. Tačiau pasižvalgę po mineralinio vandens ir purvo gydyklomis garsėjantį kurortą tikrai nepatikėsite, kad rusiški pinigai čia nelaukiami. Aikštelėse prie viešbučių ir SPA centrų saulėje tviska naujutėliai juodi visureigiai rusiškais valstybiniais numeriais, o bet kuris naujų apartamentų kurorto centre pardavėjas jums pasakys, kad du trečdalius butų savo ar kitų asmenų vardu išpirko Rusijos ir Baltarusijos piliečiai.
Druskininkuose vis dar negausite darbo aptarnavimo srityje, jeigu mokate lietuvių, anglų, vokiečių ar prancūzų kalbas, bet nesuprantate ir negalite susišnekėti rusiškai. Darbdaviai tiki, kad svarbiausi jų maitintojai netrukus sugrįš, gal net anksčiau negu pasibaigs karas Ukrainoje. Tereikia dar truputį pakentėti, kol rusofobijos mada praeis, neliks Landsbergių partijos valdžioje.
Lietuviška veidmainystė, kai viena ranka mojuojame Ukrainos vėliavėle, o kita bandome paslėpti į Rytus traukiančius verslo ryšius, nėra pagrįsta vien pragmatiniais išskaičiavimais, kad nei lenkas, nei latvis nepirks buto kartoninėmis sienomis penktame aukšte už namo ant šiltos jūros kranto kainą. Kiek rusifikuotą posovietinį lietuvį tarsi šuns voljere uždarytą vilką bešertum europiniais pinigais, jo žvilgsnis vis tiek krypsta ten, kur patyrė smurtą ir patyčias „vyriškumo mokykla“ kažkodėl vadintoje sovietinėje armijoje, o paskui gabeno parduoti iš vogtų medžiagų Pakaunės garaže pasiūtus treningus.
Net ir išvežtas dirbti į Vakarus po sunkios pamainos Norvegijos ar Anglijos fabrike rusifikuotas lietuvis geriau įsijungs ne šalies, kurioje gyvena, ar lietuvišką internetinę žiniasklaidą, bet Kremliaus propagandos kanalus, kurie jam suprantama kalba paaiškins, kas kaltas dėl karo, infliacijos ir likusios Lietuvoje sugyventinės neištikimybės. O paskui jau lietuviškose feisbuko grupėse liesis pagieža Tėvynei, kuri jį neva išvarė, nes myli mažiau negu karo pabėgėlius ukrainiečius.
Nuostabaus grožio sprogimai okupantų kariniuose objektuose Kryme liudija neišvengiamai artėjančią karo pabaigą. Dabar dar nežinau, ar Putino kariauna bus visiškai sutriuškinta, ar sugebės organizuotai atsitraukti iš okupuotų Ukrainos žemių, pateikdama savo publikai tai kaip „specialiosios operacijos“ pabaigą, pasiekus visus jos tikslus. O gal Rusijai vėlyvą rudenį pavyks susitarti su ukrainiečiais dėl paliaubų, praradus tik dešiniajame Dniepro krante esančią Chersono srities dalį, bet išsaugant Luhansko ir Donecko kontrolę. Tačiau netikiu, kad pralaimėjimas kare būtinai virs Putino režimo žlugimu, perversmu ar „Gulbių ežeru“ per valstybinius TV kanalus.
Pralaimėtas karas ir dėl Vakarų sankcijų blogėjantis viduriniosios klasės rusų gyvenimas nesukuria prielaidų tokioms permainoms, kokios Rusijoje prasidėjo griūvant Sovietų Sąjungai. Visi, kas galėjo įsiūbuoti gatvių protestus, arba jau sėdi kaip Aleksejus Navalnas, arba saugiai keikia Putiną iš Izraelio, Baltijos šalių ar tos pačios Ukrainos. O pačioje Rusijoje išėjimas į piketą su tuščiu popieriaus lapu baudžiamas griežčiau negu žmogaus nužudymas.
Putinui dar užteks resursų, net ir susitraukus Rusijos ekonomikai iki šiame amžiuje nematytų skaičių, išlaikyti nupenėtus Rosgvardijos smogikus ir baudžiamąsias bylas pavieniams disidentams keliančius prokurorus. Kuo mažiau lieka pinigų, tuo stipresnis tampa noras išlikti arčiau valdžios, kad neliktum nušalintas nuo jų dalybų.
Kokia bus pokario Rusija ir kiek dešimtmečių ją dar valdys Putinas arba jo sosto paveldėtojas, nėra taip svarbu, kaip mūsų pačių – Vakarų pasaulio – apsisprendimas, kokią vietą jai skirsime ateities pasaulio saugumo architektūroje. Baltijos šalims, Lenkijai, britams ir amerikiečiams teks iš naujo įtikinėti vokiečius ir prancūzus, kad karo pabaiga dar nereiškia, jog jau kitą dieną galima panaikinti visas sankcijas, o Maskvoje vėl atidaryti prabangių vakarietiškų prekių ženklų parduotuves. Lietuvoje taip pat patirsime spaudimą, esą Kauno mero krabų lazdelės vėl nekvepia ukrainiečių krauju, o Druskininkų sanatorijose laikas planuoti Gazmanovo dainų karaokę stačiatikių Naujųjų metų vakarėliui.
Europos Sąjungos vizų politika visai nebūtinai turi tapti paskubomis sumanyta bausme rusams už karą Ukrainoje. Kur kas svarbiau nuosekliai paversti ją nauja geležine uždanga nuo bet kokios rusiškos įtakos ir mus tvirkinančių rusiškų pinigų. Emocinį karo metų rusiškojo fašizmo atmetimą, Rusijos URM atstovės Marijos Zacharovos pramintą „rusofobija“, atėjo laikas paversti nuoseklia Rusijos užkardymo sistema, kurią rusų karo žurnalistas Arkadijus Babčenka pusiau rimtai vadina „grioviu su krokodilais“ palei visą Rusijos sienų perimetrą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.