Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar pramogų pasaulio žvaigžde tapęs kunigas turi teisę peržengti savo įvaizdžio ribas?

Gal ne be reikalo maras ir karas senuosiuose tekstuose taip dažnai minimi drauge. Mūsų keistais laikais pandemijos bangos koreliuoja su pasaulėžiūrinių karų paūmėjimu. Tarsi sugalvotumėm sau tariamai prasmingos veiklos, supratę, kad dar kurį laiką pasaulis dar neatsidarys.

Ne kitaip buvo ir šią savaitę – vos išgirdę, kad karantinas bus pratęstas dar mėnesiui, o kylanti trečioji COVID-19 banga laidoja viltis greitai atverti muziejus ir restoranus, stačia galva nėrėme į tai, ką mokame geriausiai – ideologinių priešų paieškas bei smerkimą.

Kai kunigas Algirdas Toliatas pasidalino feisbuke tekstu, kviečiančiu pasirašyti peticijas prieš Stambulo konvenciją ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą, kilo tokia audra, kad net dangus užtemo labiau negu nuo Sacharos smėlio. Nors niekam labai nerūpėjo, kai gerokai griežčiau apie LGBT pasisakydavo mažiau populiarūs kunigai, pavyzdžiui, sovietmečio disidentas Robertas Grigas.

Pasipiktinimo banga kilo visai ne todėl, kad kunigas peržengė kažkokias ribas. Žodžio laisvė, įrašyta mūsų Konstitucijoje, vienodai galioja visiems piliečiams, o užsivilkęs sutaną asmuo pilietinių teisių nepraranda. Net jeigu jo išsakoma nuomonė yra konservatyvesnė už vis labiau liberalėjančią Vatikano doktriną.

Kilo tokia audra, kad net dangus užtemo labiau negu nuo Sacharos smėlio. Nors niekam labai nerūpėjo, kai gerokai griežčiau apie LGBT pasisakydavo mažiau populiarūs kunigai, pavyzdžiui, sovietmečio disidentas Robertas Grigas.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Nesusikalbėjimas tarp smerkiančių ir teisinančių A. Toliatą atsirado todėl, kad jo pasisakymą pirmieji vertino ne tik kaip kunigo, o pirmiausia, kaip viešo asmens, nuolatinio gyvenimo būdo žiniasklaidos personažo. Tapimas pramogų pasaulio žvaigžde ir auditorijos dėmesys turi savo kainą.

Didžioji tos auditorijos dalis net ir labai stengiantis sunkiai gali būti pavadinta katalikiška. Kunigo-popžvaigždės jiems prireikdavo per vestuves ar vaikų krikštynas, kaip prestižo simbolio, kad nuotraukos žurnaluose ir pramogų portaluose atrodytų ne prasčiau už konkurentų.

Seniai praėjo laikai, kai kunigas galėjo atsisakyti katalikiškai palaidoti žinomą parapijos bedievį arba Santuokos sakramentą kaip nors sieti su besituokiančiųjų priklausymu tikinčiųjų bendruomenei. Net ir Turgelių bažnyčioje lėkštus reklaminius pokštus skaldęs humoristas palaidotas su visomis religinėmis apeigomis. Kunigai tai teisina Bažnyčios atvirumu, o tikintieji tokį paslaugų pardavinėjimą nereligingoms, bet gausiai aukojančioms įžymybėms toleruoja, nes supranta, kad kelios dešimtys senolių, sumetančių į aukų krepšelį skatikus, maldos namų stogo neužlopys.

Popkultūros žvaigždėmis tapę kunigai iš tiesų turi daugiau galimybių skleisti Jėzaus mokymą jo nepažįstančiai visuomenės daliai. Leidyklos varžosi dėl teisės išleisti jų knygas, televizijos laidos kviečia pakalbėti ką nors sentimentalaus apie visiems priimtiną, neįžeidų dvasingumą. Bet pramogų pasaulis, kažką pripažinęs savu, iškart pradeda reikalauti, kad jis ar ji atitiktų susikurtą įvaizdį.

Įsivelti į skandalus turi teisę Egidijus Dragūnas, būti sulaikytas policijos viešame renginyje – Olegas Šurajevas, nekęsti LGBT – Petro Gražulio, kuris taip pat jau seniai yra ne politikos, o pramogų kultūros asmenybė, vaidmuo. A. Toliatas turėjo būti paviršutiniškai kalbančiu tolerantišku kunigu, bet peržengė savo viešojo įvaizdžio ribas ir būtent už tai buvo pasmerktas.

Ar Stambulo konvencijos ratifikavimas ir lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas galėtų vykti be visuomenės susiskaldymo ir pasaulėžiūrinių karų socialiniuose tinkluose? Apžvalgininkas Paulius Gritėnas feisbuke siūlo, kad „įteisinimas vyktų lygiagrečiai su nuoširdžiais pokalbiais, diskusijomis su tais, kurie išties nori diskutuoti ar kalbėti“. O kas atskirs norinčius diskutuoti nuo norinčių perrėkti arba užčiaupti oponentus? Jei tai darys viena iš pasaulėžiūrinių karų pusių, tai ir diskutuos pati su savimi.

Diskusijos, kai dar kartą išsakomos radikalios ir tarpusavyje niekaip nesuderinamos pozicijos, įtampos nemažina. Atvirkščiai, tai tik spaudžia auditoriją pasirinkti vieną iš jų. Bet yra geras būdas užvilkinti sprendimų, kuriems kažkas priešinasi, priėmimą. Diskusijos apie Petro Cvirkos paminklą vyksta, o jis tebestovi. Pasaulyje ir ypač posovietinėje erdvėje ne vienas konfliktas taip įšaldytas amžiams, kol viena jo pusė, kaip pernai tai padarė Azerbaidžanas, nesiryžta visko išspręsti jėga.

Žmogaus teises užtikrinantiems politiniams sprendimams reikia ne visaliaudinio pritarimo, o tik balsų daugumos Seime. Taip veikia atstovaujamoji demokratija. O 300 tūkst. radikalų įbaugintų piliečių parašų padėti ten, kur jau trūnija pasirašiusiųjų už dirvožemio nepardavimą užsieniečiams popieriai.

Paskui bus daug verksmo ir dantų griežimo bei ištikimybę savai pasaulėžiūrinio fronto pusei liudijančių feisbuko profilių nuotraukų rėmelių, bet atgal jau negrįšime. Taip Lietuva gavo pažangius Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymus ir pamažu mokėsi pagal juos gyventi. O galėjo iki šiol apie juos diskutuoti, kol įtikins paskutinį Pakaunės vaikamušį.