Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar Skvernelio kuponai pažadins nostalgiją sovietmečio viešiesiems tualetams?

Kai rytas nesiskiria nuo vakaro, o tarp jų prieblandų visai neįsiterpia metas, vadinamas diena, pradedu ilgėtis vidurvasario karščių. Ir dar truputį ilgiuosi tų laikų, kai mano barzda dar nebuvo žila, viršugalvyje neprasišviesdavo plikė, be akinių galėdavau perskaityti smulkiausiomis raidėmis surašytą dešrelių sudėtį, o perkant alų pardavėja prašydavo parodyti pasą.

Net jeigu jums gerai praplovė smegenis prekybos agentų kursuose, kad šviesų rytojų neišvengiamai pasieksite šiandien atidavę visas jėgas jus nusamdžiusiai korporacijai, gyvenime vis tiek bus akimirkų, kada imsite ilgėtis kažkurių prabėgusio laiko akimirkų. Tai puikiai žino rinkodarininkai ir politikai, todėl nostalgija drauge su ekologiškumu ir socialiniu atsakingumu tampa tais spalvotais popierėliais, į kuriuos suvyniojus galima brangiau parduoti bet kokį organinių trąšų gabalą.

Atvirai demonstruoti sovietinę simboliką Lietuvoje draudžia įstatymai, bet „nostalgiškų“ prekių ir paslaugų, kviečiančių prisiminti „vaikystės skonį“, apstu. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pavadinęs Sovietų sąjungos žlugimą didžiausia XX a. geopolitine katastrofa, nostalgiją sovietmečiui pavertė oficialia valstybės ideologija, o Kremliaus kontroliuojami propagandos kanalai daugmaž sėkmingai eksportuoja ją į gretimas šalis.

Toronte leidžiamas rusų išeivijos leidinys „Nasha Canada“ šią savaitę smagiai demaskavo nostalgiškus sovietmečio skonius – pasirodo, net sovietiniai ledai visai nebuvo sovietiniai, o tikrų tikriausi amerikietiški.

1936 m. Stalinas porai mėnesių išsiuntė maisto pramonės liaudies komisarą Anastasą Mikojaną į Jungtines Amerikos Valstijas. Niujorke sovietinė delegacija paragavo 8 rūšių ledų ir atrinko tinkamas gaminti Sovietų sąjungoje: grietininį ir pienišką plombyrą, creme briule, eskimo, vanilinius ir vaisinius ledus.

1938 m. Maskvoje pastatytas pirmasis ledų fabrikas, kuriame pagal amerikietiškus receptus ledai buvo gaminami iš JAV pirkta įranga. Ledų kokybė 1941 m. buvo nustatyta griežtu standartu ГОСТ 117-41. A. Mikojanas beveik ketvirtį amžiaus, kol pats išliko valdžioje, prižiūrėjo, kad amerikietiškų ledų receptų būtų griežtai laikomasi. Tik 1966 m., kai ledų standartų nustatymas perduotas regionams, gamintojai ėmė keisti receptus, siekdami supaprastinti ir atpiginti gamybą, o nuo 1986 m. imta naudoti stabilizatorius, cheminius skonio ir kvapų priedus.

Beje, tos pačios kelionės į JAV metu A. Mikojanui Čikagos žemės ūkio parodoje pristatyta majonezo gamybos technologija. Taip atsirado dabar ir Lietuvoje „tradiciniu“ ir „nostalgišku“ vadinamas majonezas „Provansal“. Sovietinio šampano technologija ir gamybos įranga įsigyta iš putojančio vyno gamintojo Oklande, Kalifornijos valstijoje, o Sovietų sąjungoje jis pradėtas gaminti 1937 m.
Stalino liaudies komisaras nupirko JAV mėsos ir žuvies konservų, vaisių sulčių, biskvito, šokolado, kondensuoto pieno, pomidorų padažo, gamybos įrangą. Sovietų sąjungoje atsirado pirmieji karvių melžimo aparatai, greito pramoninio maisto produktų užšaldymo technologija ir buitiniai šaldytuvai.

Faktiškai, viskas, ką vyresnioji gyventojų karta Rusijoje ir sovietų okupuotuose kraštuose prisimena, kaip sovietmečio skonius, kvapus ir technologijas yra amerikietiška – nupirkta arba pavogta. O po nostalgija sovietmečiui iš tikrųjų slypi neteisingai suvokta nostalgija XX a. ketvirtojo dešimtmečio Amerikai.

Rinkodaros mados po truputį perkeliamos į politinę komunikaciją, todėl politikus konsultuojantys viešųjų ryšių specialistai atidžiai stebi, ką galima būtų parduoti rinkėjams kaip nostalgišką produktą. Į sovietmečio nostalgiją nutaikytų politinės rinkos prekių terminai jau akivaizdžiai baigėsi, ištežę pakuotės praranda patrauklumą, o iš vidaus sklinda pašvinkusio nenuoširdumo kvapas. Todėl Sauliaus Skvernelio kuponų ar talonų sumanymą visuomenė pasitinka su neslepiama pašaipa – eilės, deficitas ir prekės už talonus pažadins ne daugiau nostalgijos, negu apskretę nuo sovietmečio viešieji tualetai.

Daugėja rinkėjų, jaučiančių nostalgiją prieš tris dešimtmečius buvusiems Sąjūdžio laikams, todėl iš užmaršties ištrauktas vintažinis to meto politikas – Arvydas Juozaitis. Pralenkti laiką bando Rolandas Paksas, žadinantis nostalgiją litui, vos tik jo rinkėjai spėjo išsikeisti į eurus paskutines lietuviškas monetas.

Jei iš tikrųjų norite savo gyvenime kažko iš 90-ųjų, nusipirkite kurį nors iš užmaršties prikeltą mygtukinį „Nokia“ telefoną arba susiraskite sendaikčių turgelyje į VHS kasetes filmuojančią vaizdo kamerą. Galbūt dar prireiks surengti smagų vakarėlį su tamsiai raudonais švarkais, plačiomis treningų kelnėmis ir „Dinamikos“ dainomis. O paskui iškart grįžkite į XXI a., nes čia gyventi įdomiau.