Laimei, žinantieji Tiesą iš labai didžiosios raidės negaili savo laiko ir jėgų ja su mumis pasidalyti. Jėzus sakė, o šv. Matas užrašė: „Niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.“ XXI amžiaus šviesuoliai savo atradimus atskleisdavo naujienų portalų anoniminiuose komentaruose.
Kai tokių per pandemiją nebeliko, jie dabar komentuoja feisbuke, populiariausių žiniasklaidos priemonių ir nuomonių lyderių paskyrose. Užblokuoti sugrįžta iš naujo vis naujais vardais ir veidais, tarsi kasmet ataugančios uosialapio klevo atžalos mano kieme.
Taip sužinojau, kas vienija popiežių emeritą Benediktą XVI, Agnę Jagelavičiūtę, vieną iš dviejų Donatų ir nuo Snaigyno apžvalgos bokšto aną savaitgalį kritusią merginą. Visi jie, pasak interneto išminties perlų žarstytojų tokiems kriuksiams kaip aš, buvo paskiepyti nuo „Covid-19“.
Anksčiau, iki pasaulio perkrovimo per pandemiją, žmonės be priežasties nemirdavo. Gyveno sveiki iki 100 metų, o paskui iš nuobodulio atsiguldavo į karstą, uždegdavo grabnyčių žvakę, užsimerkdavo ir iškeliaudavo anapilin nuo senatvės.
Pats mačiau suskaitmenintose Veisiejų parapijos bažnytinėse knygose – tokia mirties priežastis minima dažniausiai, greta „prancūziškos ligos“ ir „vidurių“.
Tik kažkodėl mirusiųjų amžius beveik visur parašytas klaidingai – 40 arba 50 metų. Gal velionio artimieji ir klebonas metų suskaičiuoti nemokėjo, o gal prieš tuos skaitmenis buvęs vienetas išbluko.
Ne ką mažiau už neva paslaptingas mirtis liaudies aistras šią savaitę kurstė vabzdžių valgymo tema. Vis dar abejoju, ar ažiotažas dėl svirplių miltų nėra pačių svirplių augintojų partizaninis marketingas.
Nes kuo daugiau visažinių, anksčiau platinusių kliedesius apie vaikų atiminėjimą, vakcinų žalą ir nostalgiją sovietinei girai su kirminais bačkoje, ima dalytis pasibaisėjimais, neva mums čia į duoną tarakonų tuoj prikeps, tuo labiau man norisi nusipirkti traškiai skrudintų vabaliukų ir kramsnoti skaitant komentarus.
Ne dėl skonio, o iš principo, net jei keptų svirplių kojytės strigs tarpdančiuose.
Velnio tuzinu vadinamą 13-ąjį numerį išsitraukę Laisvės partijos politikai užsimojo Vilniuje kažkokiu būdu įgyvendinti Seime įstrigusį partnerystės įteisinimą.
Sumanymas būtų geras, gal ir „žolę“ sostinėje būtų šaunu legalizuoti. Tačiau kas nutiks, jeigu kitos savivaldybės taip pat pradės kurti savo įstatymus?
Jei Varėna negrybingais metais įsiteisintų samanės varymą, tai gal nieko baisaus nenutiktų, bet Lazdijų rajonas gali susigundyti atstatyti muitinę ir pradėti rinkti duoklę iš važiuojančių į Seinų „Biedronką“ apsipirkti lietuvaičių.
Gal Kaunas imsis Teritorinio planavimo įstatymo perrašymo taip, kad visa valstybės žemė taptų mero šeimos nuosavybe? Ar Druskininkai norės atstatyti Vijūnėlės dvarą ir susigrąžinti poilsiautojus iš Rusijos?
Pirštais į konkrečias savivaldybes nerodysiu, bet labai greitai atsiras ir „laisvų nuo LGBT“ miestų ir rajonų, kaip jau buvo nutikę Lenkijoje.
O kas galėtų patikėti, kad tokiame separatizmo parade Lenkų rinkimų akcijos – krikščioniškųjų šeimų sąjungos dominuojamos Rytų Lietuvos savivaldybės atsispirs pagundai uždaryti lietuviškas mokyklas ir pakeisti valstybinę kalbą vietiniu baltarusių ir lenkų kalbos mišiniu?
Skirtis tarp turtingos bei progresyvios sostinės ir depresyvių šalies pakraščių, užvaldytų „tradicines vertybes“ propaguojančių politikų, ir taip kelia rimtų abejonių, kaip sugebėsime išsitekti vienoje valstybėje. Bet koks bandymas tą skirtį gilinti, užuot siekus dialogo ir kompromisais grįsto sugyvenimo, gali nutraukti paskutines mus vienijančias į pilietinę tautą jungtis.
Galiu suprasti „laisviečių“ pyktį, kad Seime nepavyksta tesėti 2020 m. rinkėjams duotų pažadų, nes oponentai Partnerystės įstatymą ir mažo kiekio lengvųjų narkotinių medžiagų dekriminalizavimo temą pavertė baubu, kuriuo gąsdina konservatyviausią savo rinkėjų dalį. O kaimiškose vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai tiesiog nedrįsta balsuoti „už“, kad neprarastų homofobiškai nuteiktos minios balsų.
Tačiau kitos Lietuvos neturime, teks išmokti kalbėtis su kiekvienu skiepų, tarakonų duonoje ar tvirkinti jo anūkų neva ateisiančių gėjų išsigandusiu žmogeliu. Ne vadinti kvailiu ar bauginti baudomis už neapykantos kalbą ir nuo jos pasislėpti už progresyvios sostinės sienų, o kantriai atsakinėti į pačius absurdiškiausius klausimus ir įrodinėti iš pirmo žvilgsnio savaime aiškias tiesas.
Lietuva negali sau leisti suskilti į visiškai nesusišnekančias dalis, kaip respublikonų ir demokratų dominuojamos JAV valstijos. Nes kai taip nutikdavo, nebelikdavo ir mūsų valstybės – pernelyg pavojingoje pasaulio vietoje mums teko gyventi. Todėl teks po trupinį surankioti tai, kas mus dar vienija, o ne priešina ir skiria. Prisiversti patikėti, kad tarakonai mano galvoje, labai panorėję, gali susikalbėti su svirpliais duonoje. Jei tik 5G ryšys veiks nepriekaištingai.