Prie išvažiavimo iš kurorto įsikūrusioje tarptautinio tinklo degalinėje kuro kainos, ko gero, yra didžiausios visoje Pietų Lietuvoje, bet sekmadienio popietę prie jos nutįsta apynaujų juodų sedanų ir prabangių visureigių eilė. Savaitgalį pasimėgavę SPA malonumais, vilniečiai ir kauniečiai skuba namo, o prieš išvažiuodami pilasi kuro kiek tik telpa į baką. Absoliuti dauguma – dyzelino.
Į kainą niekas nežiūri, nes retas moka už kurą savais pinigais. Jeigu esate centus skaičiuojantis pensininkas arba provincijos mokytojas, važinėjantis per penkias rajono mokyklas, kiekvienas kuro kainos šuolis varo į neviltį. Bet tik ne mūsų aukštuomenę, kurios automobiliai ne tik lizinguojami įmonių vardu, bet ir kuras nurašomas į jų išlaidas.
Neatsilieka nuo verslininkų ir politikai. Druskininkiečių išrinktas Seimo narys Zenonas Streikus važinėja baltu kaip sniegas BMW X5. Pirko daužtą dar anoje kadencijoje, bet užtat kurui ir priežiūrai mokesčių mokėtojų pinigų negaili – šiemet tapo absoliučiu parlamentinių lėšų taškymo rekordininku, savo brangiam mašiniukui išleisdamas 6469 eurus.
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas apsimeta ar iš tikrųjų naiviai tikisi, kad kitą savaitę Vyriausybės posėdyje pristatydamas automobilių taršos mokestį ir dyzelino akcizo didinimą 3-4 centais, sugebės kažką pakeisti. Nes Glazge vykusioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje Lietuva pasirašė ir švaraus transporto deklaraciją, ir dabar negražu būtų visai nieko nedaryti. Europos Sąjungos šalys sutarė iki 2035 m. visiškai uždrausti bendrijoje naujų automobilių su vidaus degimo varikliais pardavimą, bet iki tos datos mūsų laukia laipsniškas taršos mokesčių augimas.
Kaip jį sutiks visuomenė, galim nujausti jau dabar, matydami kai kurių žemdirbių organizacijų protestus prie Žemės ūkio ministerijos. Ūkininkai susiruošė versti iš posto esą per daug uoliai „Žaliuoju kursu“ Lietuvos kaimą vedantį žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką.
Bendrovės „Norstat“ apklausoje 56 proc. lietuvių teigia nepritariantys Aplinkos ministerijos siūlomam automobilių taršos mokesčiui. Todėl prognozuočiau, kad pasipriešinimas europinei kovos prieš klimato kaitą politikai netrukus taps svarbiausia politikos aktualija, galbūt net nustelbsiančia jau nusibodusius mūšius už tradicinę šeimą ir teisę mirti neskiepytiems.
Aplinkos ministras mėgsta priminti, kad įsipareigojimų mažinti transporto sektoriaus sukuriamą taršą ignoravimas Lietuvai kainuotų pernelyg brangiai. Dabar ne laikas diskutuoti, ar elektromobiliai tikrai švaresni už dyzelinį kurą deginančias transporto priemones, nes sprendimai jau seniai priimti ir į elektromobilių gamybą persiorientuoja net lietuvių taip mylimas koncernas „Volkswagen“.
Bene geriausiai Lietuvos provincijos gyventojų eksploatuojamų automobilių parko pokyčius galiu pamatyti kartą per savaitę eidamas į Veisiejų turgų net už miestelio riboženklio transporto priemonėmis užgrūsta pakele. Tipiškas dzūko automobilis – maždaug 20 metų amžiaus „VW Passat“ 1,9 TDi universalas arba panašių laikų taip pat dyzelinis „Opel Zafira“. Jeigu brangesnis ir naujesnis – tai būtinai didelis visureigis arba prieš dešimtmetį buvęs prabangiu BMW penktosios serijos sedanas. Jų savininkams taršos mokesčio maža nepasirodys, todėl pasipiktinimo ir valdžios keikimo netrukus girdėsime daugiau negu dabar girdime Galimybių paso patikros vietose.
Nesikeiks tiktai tie, kas jau dabar įvertins būsimų mokesčių neišvengiamumą ir, atėjus laikui keisti automobilį, netingės pasidomėti jo anglies dvideginio emisijomis. Ar čia seniai mūsų tėvai kuo puikiausiai tilpo į siaurutėlį „Moskvich“, o mes patys, parsivarę iš Vokietijos arba Marijampolės turgaus antrosios kartos „VW Golf“, džiaugėmės jo erdvumu? Gal per tą laiką visi labai išstorėjome ar ūgiu pranokome Veisiejų uosį?
Naujo elektromobilio nei jūs, nei aš kol kas dar neįpirksime. Tačiau už tuos pačius 2-3 tūkst. eurų, kiek dažniausiai mokate už 10-15 metų vidutinės klasės dyzelinį automobilį, galite įpirkti 7-8 metų B klasės hečbeką „Ford Fiesta“, „Opel Corsa“, „VW Polo“, „Honda Jazz“, „Renault Clio“ arba „Peugeot 207“ su 1-1,3 litro darbinio tūrio benzininiu varikliu. Jo emisijos bus tokios, kad joks taršos mokestis jums dar ilgai negrės – iki pat to meto, kol kelius galutinai užvaldys elektrinės transporto priemonės. Daugumą iš minėtųjų mažylių dar ir smagu vairuoti ne tik didmiestyje, bet ir siaurame vingiuotame provincijos kelyje. Tik ambicijas pasipuikuoti prieš kaimyną 5 metrų ilgio juodu prabangos atributu teks pakeisti į pokalbį apie planetos ateitį.
Nereikia ypatingos išminties, pakaks tik šiek tiek noro domėtis, kas vyksta pasaulyje, kad sugebėtumėte atskirti, ką iš tiesų dar galime rinktis ir savo pasirinkimais pakeisti.
O kas ateina neišvengiamai, tarsi žiema po rudens ir pavasaris po žiemos. Supratus tokią neišvengiamybę, beliks atsipalaiduoti ir bandyti pajusti malonumą, nes kankintis ir priešintis žmonijos pastangoms suvaldyti klimato kaitą jau nėra jokios prasmės.
Tačiau susitaikymas su neišvengiamybe be didelių liaudies protestų ir populistinių balsavimų Seime prieš bet kokius naujus mokesčius įmanomas tik tuomet, jeigu taršos mokesčių naštą dalinsimės solidariai. O tai pirmiausiai reiškia, kad tarnybiniais automobiliais privačiais reikalais važinėjantys verslininkai ir valdininkai bei parlamentinėmis lėšomis už kurą mokantys politikai neliks akibrokštu tokių privilegijų neturinčiai visuomenės daliai.