Turbūt teisus buvo gamtos mokslų daktaras iš Merkinės Mindaugas Lapelė, traktorių ir miškovežių susibūrimą Vilniuje štai taip iš anksto pakomentavęs: „Rytoj prasidės protestai už teisę ir toliau drengti mūsų gamtą, taip, kaip buvome iki tol įpratę.“
Nykstantys paukščiai, išmedžioti vilkai, suartos pievos, pakelės ir paupiai, iki horizonto plytintys rapsų ir kviečių laukai, supirkti agrokoncernų ir stambių ūkininkų, medienos plantacijomis paverstos girios, įtakingų turčių vilomis apstatytos ir užtvertos paežerės – paviršutiniškai žvelgiant, tokia Lietuva gali atrodyti visai daili. Pakaks už europinius pinigus pristatyti informacinių stendų, kur buvo senkapiai, kur išnykęs kaimas, išgrįsti trinkelėmis kiekvieno bažnytkaimio centrinę aikštę ir pastatyti spalvingus rūšiuojamų atliekų konteinerius prie kapinių.
Nereikia tų veidmainiškų ašarų, mes juk visi žinojome, kad kaimo mirtis yra tik laiko klausimas. Pakako bent pažvelgti į demografijos statistikos skaičius ir grafikuose pratęsti kreives į ateitį. Kiekvieną kartą, kai politikai per rinkimus bandė apsimesti, kad jie vieninteliai žino, kaip velionį atgaivinti, nesunkiai galėjome suprasti, kad jiems reikia tik mūsų balsų.
Didesnės išmokos ūkininkams, ištuštėjusių mokyklų veiklos tęsimas, kol neliks nė vieno mokinio, tuščių autobusų gainiojimas keliais tarp išmirusių kaimų, parama perkantiems būstą provincijoje – visa tai galėjo tik atidėti kaimo pakasynų datą, bet ne jas atšaukti.
10 ar 12 vaikų šeimose užaugę XIX a. išeiviai iš kaimo sukūrė lietuvių kalbą ir literatūrą. Kita jų karta jau siekė sukurti savo valstybę, atmesdama kitakalbę Abiejų Tautų Respublikos dvarų ir miestų tradiciją. Šiaudinėse pastogėse dar buvo gyvybės iki pat XX a. antrosios pusės, kai nuo kolchozų bėgę lietuviai užpildė miestus, atsinešdami savo žemdirbiškus papročius, tarmių likučius ir gimtojo vieškelio vingio ilgesį.
Net ir būdami už geležinės uždangos, mes elgėmės pagal tuos pačius dėsnius, kaip Lotynų Amerikos, JAV, Norvegijos ar Kinijos kaimiečiai. Migracija į miestus kartu su sparčiai mažėjančiu gimstamumu visur taip pat tuština kaimiškus regionus. Vėlyvoji sovietų valdžia šitą veržimąsi iš kaimo bandė stabdyti studijas baigusiems jauniems specialistams dalydama privalomus paskyrimus dirbti provincijoje, Europos Sąjunga – parama žemės ūkiui ir kitoms kaime vykdomoms veikloms.
Kai kiekviena kaimiečių karta gabiausiais savo vaikais pamaitindavo miestus, kaime kurti šeimas ir gyventi pasilikdavo tik ypač prie tėviškės prisirišę arba visai nemokintini specialiųjų poreikių jaunuoliai. Kitoje kartoje – vėl ta pati negatyvi atranka. O skaudžiausią smūgį Lietuvos kaimas patyrė laikotarpiu tarp 2009 m. krizės ir 2020–2021 m. pandemijos, kai svarbiausia Lietuvos eksporto preke tapo apsukrių tarpininkų pažadais greitai užsidirbti užsienyje suviliotas provincijos jaunimas.
Mūsų valstybės institucijos ir politikai nenorėjo matyti nei sukčiavimo, nei prekybos žmonėmis, bet džiaugėsi gerėjančia užimtumo statistika ir didinančiais vartojimą emigrantų siunčiamais pinigais. O kai atvykstančių į Lietuvos įmones dirbti baltarusių ir Ukrainos karo pabėgėlių skaičiai pagražino statistiką, galima išvis apsimesti, kad jokios emigracijos problemos nėra ir nebuvo.
Didžiąją dalį kaimų ir mažų miestelių gyventojų dabar sudaro sparčiai senstantys pokarinio kūdikių bumo vaikai. Jie jau spėjo sulaukti pensinio amžiaus ir netrukus pasieks tą ribą, kai slaugos ir šarvojimo paslaugos taps paklausiausia kaimiškų rajonų ūkio šaka. Bet toliau liks tik kapinių priežiūra, nes dabartinių provincijos pensininkų vaikai gyvena didžiuosiuose miestuose arba užsienyje.
Pavieniai entuziastai, persikraustantys iš miestų į protėvių sodybas ar įsigiję kokią lūšną vaizdingoje pamiškėje, dzūkų vadinami „užeiviais“, gali atgaivinti kelis miškingiausius ir ežeringiausius rajonus, bet nesiveržia į kolchozines gyvenvietes ar laukuose iki langų apartus vienkiemius tarp melioracijos griovių.
Buvęs sūrininkas, pernai tapęs Varėnos verslumo ugdymo centro vadovu, Valdas Kavaliauskas sako, kad kaimas gali būti gyvas, jeigu pavyks užmegzti horizontalius ryšius tarp ūkininkų, jų produkciją čia pat vietoje vartojančios bendruomenės ir poilsiaujančių miestiečių. Tokios bendrystės užuomazgų randasi ne tik Šilų Dzūkijoje, tačiau ji lengviau gali prigyti tik nederlinguose žemyninių kopų smėlynuose, o geresniame dirvožemyje, agrokoncernų ir stambių ūkių užvaldytuose regionuose kalasi sunkiai. Bent kol dzūkeliai savo girių galutinai nepavertė lentų plantacijomis.
Štai taip apsukęs ratą vėl sugrįžau prie tvaraus santykio su gamta, kurio taip kratosi ūkininkų protestų organizatoriai.
Neabejoju, kad jų pastangos apginti savo verslo interesus šį kartą bus rezultatyvios. Tačiau gamtos sąskaita valdžios padarytos nuolaidos, mano nuomone, kaimo merdėjimą tik paspartins. Bet kaimo stambių ūkių valdytojams bei agrokoncernų akcininkams ir nereikia.
Laukus jau labai greitai ars dirbtinio intelekto valdomi robotai, o sezoniniams darbams galima atsivežti juodadarbių iš Baltarusijos kolūkių ar Vidurio Azijos stepių. Todėl geriau paklausykite Andriaus Užkalnio patarimo bučiuoti traktoriaus ratą, nes jau labai greitai reikės iš naujo mokytis gyventi stambiųjų žemvaldžių valdžioje.