Beliko kelios kalendorinio pavasario dienos ir vos tik paskutinis kiaulpienės pūkas nuskris pavėjui, jau būsime sulaukę birželio. Ši vasara turėjo būti ypatinga. Naujos savivaldybės jau išrinktos ir pradėjo dirbti, o iki Prezidento rinkimų dar liko beveik metai. Be to, visiems aišku, kad juos laimės dabartinis šalies vadovas. Seimui liko dirbti pusantrų, tai galėjome bent iki rudens jį visai užmiršti. Europos Parlamentas ir taip niekam Lietuvoje nerūpi, išskyrus pačius europarlamentarus ir neblogai apmokamus jų padėjėjus.
Ramiam vasarojimui nuteikia ir nustojusios pūstis svarbiausių maisto produktų kainos. Benzinas neatpigo iki pandemijos laikų skaičių, bet mokėti pusantro euro ar net truputį mažiau už litrą nėra taip baisu. O kai gali išvažiuoti iš miesto ten, kur nemokamai kukuoja gegutė, be jokio mokesčio grožėtis nuo piliakalnio Nemuno ir Merkio santaka arba pamerkti kojas į Sigito Gedos numylėta Snaigyną, tai ir šalies ekonomikos techninė recesija neatrodo labai baisi.
Net ir žinios iš karo, kurios pasieks skanaujant pirmąsias žemuoges arba sustojus pailsėti po tingaus baidarės irklavimo Merkiu, turėjo būti tik geros. Vos tik ukrainiečiai pakils į lemiamą puolimą išvaduoti Rusijos okupantų užgrobtų savo žemių, priešo gynyba subyrės tarsi potvynio neatlaikęs užtvankos pylimas, pastatytas ne iš betono ir akmenų, o iš biraus smėlio.
Tai turėjo būti geriausia mūsų vasara, bet politikai viską sugadino. O juk jiems tereikėjo palikti mus ramybėje, nedaryti nieko, kas galėtų sujaukti po visų pandemijos bangų, karo ir energetinio šoko pagaliau grįžtantį į normalumo būseną žmonių gyvenimą. Jokių staigių judesių. Tuomet gal net valdančiųjų reitingai per vasarą būtų ataugę tarsi nemindoma žolė.
Bet tada į tribūną išėjo finansų ministrė Gintarė Skaistė ir pristatė mokesčių reformą, pavadindama ištikimiausius valdančiosios daugumos partijų rinkėjus – savarankiškai dirbančių asmenų klasę – „gyvulių ūkiu“. Tarsi norėdama juos nubausti už sostinės mero rinkimuose parodytą ištikimybę. TS-LKD politikai netgi nesuprato, kodėl pavadinau tai jų politine savižudybe, ko čia dėl kelių dešimčių eurų piktinuosi, juk gausiu už juos geresnes viešąsias paslaugas, ir išvis karo metais visi turime būti solidarūs.
Dabar jau niekam nesvarbu, kaip vėliau buvo koreguojamas pradinis mokesčių reformos sumanymas, kad jame neliktų mokesčių didinimo mažiausias pajamas gaunantiems savarankiškai dirbantiems asmenims. Pradinė žinia, kad konservatorių valdžia kiša gauruotą leteną į mūsų pinigines, jau buvo pasiekusi visus ir įsitvirtinusi viešojoje erdvėje.
Jeigu ne šis akibrokštas, gal ir Andriaus Tapino savivaldybių skaidrinimo akcijos smaigalyje būtų išlikę daugiausia kanceliarinių išlaidų ištaškę savivaldybių politikai, buvę bei esami miestų ir rajonų merai. Tačiau nuoskaudą jaučianti kūrybinė klasė, ką tik finansų ministrės pravardžiuota „gyvuliais“, tik ir laukė progos atsidėkoti už tai visai Ingridos Šimonytės Vyriausybei.
Ilgai laukti nereikėjo – žinia apie trijų ministrų Kauno miesto savivaldybėje gautas išmokas suveikė kaip į perdžiūvusią pernykštę žolę sausą ankstyvo pavasario dieną numestas degtukas. Žmonės, kurie kitomis aplinkybėmis būtų gynę TS-LKD ministrus ir pirmiausia piktinęsi Kauno mero ar Lietuvos savivaldybių asociacijos vadovo čekiukų reikalais, visai nebuvo nusiteikę to daryti. „Sostinės elitu“ arba „Vilniaus feisbuko burbulu“ vadinama visuomenės dalis nusigręžė nuo konservatorių.
Savaitę atkakliai bandžiusi apginti švietimo ministrę Jurgitą Šiugždinienę premjerė tokios reakcijos nesugebėjo numatyti. Kur dingo jos ištikimieji „užingridai“? Kodėl, užuot gynę mylimą Vyriausybę, reikalauja vyti lauk susikompromitavusius ministrus?
Nuo europinių ir pasaulinių reikalų atitrauktas užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tiesiog nespėjo susiorientuoti pasikeitusioje Lietuvos politinėje tikrovėje, kai TS-LKD prezidiume jam reikėjo apsispręsti, kokią išeitį iš politinės krizės pasirinkti. Konservatorių pirmininkui niekas nepasakė, kad „užingridai“ gali reaguoti į pasiūlymą „perkrauti“ Seimą visiškai kitaip, negu jis tikėjosi. Nes „užingridų“ jau nėra – jie jau tapo „gyvulių ūkiu“, tai ir elgiasi atitinkamai.
Vyresnieji konservatorių politikai dar turėtų prisiminti, kaip per 2008–2009 m. krizę Andriaus Kubiliaus Vyriausybė padidino pridėtinės vertės mokestį laikraščiams ir žurnalams bei autorių honorarus apmokestino įmokomis „Sodrai“. Ir kaip tai atsiliepė premjero reitingams bei visos anuometinės valdančiosios daugumos reputacijai. Beveik niekas iš honorarais savo pajamas gaudavusios kūrybinės klasės tuomet sąmoningai A. Kubiliui nekeršijo. Tačiau nebeliko ir simpatijų bei atlaidaus požiūrio į Vyriausybės klaidas. To pakako, kad TS-LKD porai kadencijų atsidurtų opozicijoje.
Protingi politikai mokosi iš savo pirmtakų klaidų, o politiniai savižudžiai jas kartoja. Finansų ministrė G. Skaistė galėjo ir nesuprasti, kad „gyvulių ūkis“ yra ne tik Lietuvos ekonomikos dalis, bet pirmiausia – viešąją nuomonę formuojanti klasė. Tačiau premjerei ir partijos pirmininkui toks naivumas neatleistinas.
Mūsų vasara vis tiek ateis, net jeigu tuo metu, kaip žada, grius Vyriausybė ir suirs Seimo dauguma. Snaigyne vis tiek sušils vanduo, Lazdijų „Pasienio fiestoje“ bus surengtos vištų lenktynės, Kapčiamiesčio girios pakraščiuose pradės dygti pirmieji kazlėkai, o prie Mardasavo – voveraitės.
Merkinės „Pasaulio puoduose“ Vytaras išvirs katilą troškinio ir žiūrėdami į piliakalnį mėgausimės jo aštrumu. Politikai nebebus dėmesio centre, nes vasara už juos stipresnė.