Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Dar kartą apie labai rusišką lietų

Apie Rusijos televizijos „Dožd“ (liet. – „Lietus“) transliavimo licencijos Latvijoje sustabdymą nuomones jau spėjo pareikšti visi, kas tik netingėjo, pradedant prieglobstį nuo Vladimiro Putino režimo persekiojimo Baltijos šalyse, Lenkijoje, Vakarų Europoje arba Izraelyje radusiais rusais ir baigiant mūsų tolimosios dešinės aktyvistais, pasinaudojusiais proga pakartoti, kad jokiais liberalais – nei Rusijos, nei Vakarų, nei mūsų – neįmanoma pasitikėti.

Nepamesti galvos tokiame kunkuliuojančiame aistrų troškinyje nėra labai lengva. Pernelyg didelė pagunda paskelbti visus, kada nors turėjusius Rusijos Federacijos pasą, o gal ir visus, mokančius rusų kalbą, Baltijos šalių, Ukrainos ir visos Vakarų civilizacijos priešais. Ne itin giliai manyje tūnantis rusofobas tokios progos laukė jau seniai, bet dabar, kai turėtų garsiau už visus rėkti, kažin kodėl sutriko ir nuščiuvo. Vienu kirčiu pasiekta moralinė pergalė neteikia didelio džiaugsmo, nes toks kategoriškas „rusų klausimo“ sprendimas nepateikia jokio plano, ką darysim toliau, po karo ir įsivaizduojamo Putino režimo žlugimo.

Ne be reikalo į bendrą smerkiančiųjų Rusijos neišsižadėjusius Putino priešus chorą neįsiliejo net ir viena dažniausiai rusofobija kaltintų Lietuvos politikių – europarlamentarė Rasa Juknevičienė. Jos abejonę, kad nėra tikra, ar sprendimas atšaukti licenciją „Dožd“ buvo geras, ir raginimą „bandyti kalbėtis“ Lietuvoje dauguma jos rinkėjų paskubėjo vertinti kaip klaidą. O man parūpo suprasti argumentus, kodėl politikė neprisijungė prie bendro smerkiančiųjų būrio.

„Jiems reikia pasiekti ne latvių ar lietuvių auditoriją, o rusų. Ir ne bet kokių rusų, ne tų, kurie smerkia karą, o tų, kurie ten“, – bandė paaiškinti „Dožd“ žurnalistų veikimo būdą R. Juknevičienė.

„Taip, daugelis nesupras tokio mano požiūrio, tačiau bandau mąstyti apie ateitį, kai Ukraina laimės. Apie tą Rusiją, kurią turės kurti ir „Dožd“ žmonės, juos žiūrintys, jų klausantys žmonės. Kokia bus jų atmintis, koks santykis bus su mumis?“ – klausė europarlamentarė.

Pasiginčyti norėčiau nebent dėl jos abejonės Latvijos institucijų sprendimu. Teisės viršenybės principas visoje Europoje galioja vienodai – jeigu televizija pažeidė Latvijos įstatymus, pagal kuriuos veikė, tai jokių išimčių dėl kažkokios išskirtinės „Dožd“ misijos negalėjo būti daroma. Skirtingai nuo Putino Rusijos, kur panašūs sprendimai priimami remiantis politine valia, pritempiant iki jos teisines normas, latviai elgėsi kaip pavyzdiniai europiečiai. „Dožd“ redakcijos niekas neuždarė, neišvaikė ir neuždarė žurnalistų į areštinę. Televiziją ir toliau galiu aptikti „Go3“ kanalų sąraše, o Rusijoje likusiems ar į Vakarus emigravusiems rusams ji liks lengvai pasiekiama „YouTube“ platformoje.

Primityvoką rusų skirstymo sistemą į „bloguosius“, kurie paišo Z raides, balsuoja už Putiną bei žudo ukrainiečius, ir „geruosius“, kurie protestuoja prieš karą, bėga iš Rusijos ir svajoja apie demokratinę savo šalies pertvarką po Putino režimo žlugimo, ištiko žlugimas. Ar būsime stipresni, jeigu juodai-baltą pasaulio matymą pakeis vienspalvis naratyvas, esą visi rusai vienodi ir netgi Putino režimo įkalinti opozicionieriai tėra to paties imperializmo šalininkai, tik ir laukiantys progos užgrobti kokį Krymą, Suvalkų koridorių arba Jūrmalą?

Manau, kad gerieji rusai be jokių kabučių vis dėlto egzistuoja. Jie kaunasi už Ukrainą Laisvosios Rusijos bataliono sudėtyje, naktimis degina mobilizacijos punktus įvairiuose Rusijos miestuose nuo Vladivostoko iki Kaliningrado srities. Tačiau dabar jų yra pernelyg mažai, kad Putino režimas imtų eižėti ir karas pasibaigtų. Rusijos galimybę surengti dar ne vieną mobilizacijos bangą ir paversti karą, kaip Putinas šią savaitę pavadino, „ilgu procesu“ lemia tylioji visuomenės dauguma, kuri klusniai leidžiasi perdirbama į patrankų mėsą.

Ko reikia, kad tos mėsos Rusija pristigtų? Porą dešimtmečių pratinti savo politines teises keisti į galimybę ramiai gyventi savo privatų gyvenimą rusai tebemaitinami propagandiniais vaizdeliais iš „specialiosios operacijos“ zonos, kuriuose nėra tikro karo purvo, kraujo skonio burnoje ir neišvengiamo pralaimėjimo nevilties. „Dožd“ rodo ir pasakoja apie kitokį karą, tuo pat metu bandydama savo žiūrovui Rusijoje atrodyti ne kaip priešo propagandos įrankis, o kaip Rusijos televizija, nors ir oponuojanti Putino režimui.

Todėl manau, kad „Dožd“ Rusijoje gali tapti tuo lietumi, kuris būtinas, kad visuomenėje prasikaltų pirmieji blaivaus pasaulio suvokimo daigai. Suprantu, kad jis pasieks ne visus, o ant įšalusios žemės virs tik pavojingu plikledžiu. Bet kiekvienas rusas, supratęs, jog Rusijos karas Ukrainoje jau yra pralaimėtas, bent jau suabejos, ar jam tikrai verta klusniai priimti šaukimą į mobilizacijos punktą. Gal geriau iš anksto pasislėpti močiutės kolektyviniame sode arba išvykti į tas šalis, kurios dar įsileidžia atvykėlius su rusiškais pasais? O kuo sunkiau Putino režimui pavyks surinkti dar vieną bangą „mobikų“, tuo greičiau sulauksime Ukrainos pergalės.

Kitas klausimas, kas nutiks karą pralaimėjusioje Rusijoje? Nebūčiau toks tikras, kad mūsų šalyje ir Vakaruose Putino režimo žlugimo laukiantys Rusijos liberalieji politikai sulauks tos dienos, kada bus nuolankiai pakviesti grįžti kurti naujosios demokratinės Rusijos. O Aleksejus Navalnas tiesiai iš kalėjimo kameros žengs į Kremlių.

Emigravę ar Rusijos kalėjimuose pūdomi Putino oponentai neturi burtų lazdelės, kuri priverstų Rusijos gyventojų daugumą laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose suteikti jiems mandatą valdyti šalį. Jei tokie rinkimai įvyktų dabar, net ir išmetus iš jų už karo nusikaltimus Putino partiją „Vieningoji Rusija“, liberalieji demokratai galėtų tikėtis ne daugiau 10–15 proc. rinkėjų balsų.

Jų gražūs planai išvis panaikinti Rusijos Federacijos prezidento instituciją, kad daugiau niekam nekiltų pagundos vieno asmens rankose sutelkti visas valdžios galias, turi vieną svarbų trūkumą. Emigravę ar Rusijos kalėjimuose pūdomi Putino oponentai neturi burtų lazdelės, kuri priverstų Rusijos gyventojų daugumą laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose suteikti jiems mandatą valdyti šalį. Jei tokie rinkimai įvyktų dabar, net ir išmetus iš jų už karo nusikaltimus Putino partiją „Vieningoji Rusija“, liberalieji demokratai galėtų tikėtis ne daugiau 10–15 proc. rinkėjų balsų, o kitus pasidalytų įvairios nacionalistinės ir neokomunistinės partijos bei regionų klanų atstovai.

Nebūčiau tikras, ar tokia demokratiškai išrinkta Rusijos valdžia sugebėtų nubalsuoti, pavyzdžiui, už Krymo sugrąžinimą Ukrainai arba įsipareigoti atlyginti visą karo metu padarytą žalą. Ir galiausiai, kiek laiko užtruktų, kol Rusijos liaudis vėl užsisodintų sau ant sprando naują tironą, kuris pažadėtų atkurti prarastą imperijos didybę? Juk Putinas taip pat kažkada buvo pavyzdingu demokratu, ir būtent dėl to demokratas Borisas Jelcinas pasirinko jį savo įpėdiniu.

Išlaikyti sveiką balansą tarp besąlygiškos paramos visiems emigracijoje atsidūrusiems Putino valdžios kritikams ir kiekvieno Rusijos Federacijos pasą kišenėje turinčio asmens nurašymo į priešus artimiausius karo mėnesius mums tikrai nebus lengva.

Jeigu mūsų šalies politikams dabar rūpėtų ne tik artėjantys savivaldos rinkimai bei Kalėdų eglučių spindesys, būtų pats laikas suburti ekspertų ir nuomonių lyderių grupę, kuri pateiktų rekomendacijas, kokia pokario Rusija mums galėtų būti mažiausiai pavojinga ir kokiomis priemonėmis ją galime ta kryptimi pastūmėti.