„Kviečiam „Meta“ pasikalbėti,“ – išdidžiai pranešė Seimo Kultūros komiteto narys Vytautas Kernagis. Šįkart pokalbis vyks apie aktyvėjančią internetinių piktavalių veiklą, kai jie platina neteisėtai sukurtas žiniasklaidos priemonių kopijas viename didžiausių socialinių tinklų „Facebook“.
Visas tas „sensacingas“ žinutes, esą Vidas Bareikis užsidirbo 100 milijonų iš investicijų arba Marijonas Mikutavičius sėkmingai prekiavo kriptovaliutomis. Ir jūs tokių matėte. Bet labiausiai dėl jų ant feisbuko savininkų pyksta Interneto žiniasklaidos asociacija, vienijanti didžiuosius naujienų portalus. Juk būtent šių reputacijai labiausiai pakenkia, kai sukčių feisbuke pakišta nuoroda nuveda naivų skaitytoją į suklastotą naujienų portalo kopiją, kur ir būna patalpinta melaginga žinia.
Nieko nedaryti politikams, matyt, jau buvo neįmanoma, tačiau pasvarstykime, ką jie gali šioje srityje nuveikti, o kiek tik imituoja aktyvią kovą prieš sukčius. Juk visi žinome, koks bus tų susitikimų su „Meta“ atstovais rezultatas.
Mandagiai išklausys, žadės pasidomėti ir nieko nedarys. Nes sukčių feisbuke užsakoma reklama generuoja pajamas kompanijai „Meta“ taip pat, kaip ir legalių verslų užsakymai. Gal net geriau, nes sukčiavimo apimtys milžiniškos, o sukčiams reguliariai tenka kurti vis naujus tinklapius ir iš naujo juos reklamuoti socialiniuose tinkluose.
Pinigai korporacijai nekvepia, o Lietuva nesugebės skirti jiems juntamo dydžio baudos už tokį bendrininkavimą su sukčiais. Ir net nedrįs pakeisti įstatymų taip, kad apgautų žmonių patirta žala būtų priteisiama tiesiai iš feisbuką valdančios bendrovės.
„Meta“ tokiems susitikimams su čiabuvių atstovais samdo brangius profesionalus, kurie puikiai supranta, kaip veikia sprendimų priėmimo sistema ir politikai. Jiems tereikia imituoti išklausymą ir ištęsti procesą, kol baigsis Seimo kadencija. Tada užklumpa rinkimai, keičiasi valdančioji dauguma, o nemaža dalis įsigilinusių į problemos esmę Seimo narių išvis neperrenkami.
Po rinkimų į Seimą ateina nauji politikai, kurie mažiausiai pusmetį, o gal ir visus pirmuosius darbo metus bando susiorientuoti aplinkoje – rasti kelią iš viešbučio į posėdžių salę ir valgyklą. Kai jie supranta arba būna suinteresuotų visuomenės grupių paprotinami, kad sukčiavimo socialiniuose tinkluose reikalu reikia kažką daryti, tuomet vėl iš naujo kviečiasi susitikti „Meta“ atstovus. Per tą laiką senosios sukčiavimo schemos tampa neaktualios ir atsiranda naujų.
„Lygiai taip pat galima kalbėtis su Uzbekistano valdžios atstovais, kad savo piliečius išmokytų prižiūrėti „Bolt“ automobilius, nes dabar „Prius“ grabai paskutinę techninę turėję XX amžiuje“, – pasišaipė iš politikų pastangų Andrius Užkalnis.
Nors V. Kernagis teigia, esą turi „savų svertų“ feisbuko valdytojams paspausti, bet ankstesni Lietuvos valstybės institucijų bandymai su jais tartis gražiuoju dėl blokuojamų aktyvistų paskyrų, komentuojančių karą Ukrainoje, jokių teigiamų rezultatų neatnešė. Dar daugiau, po imituotų derybų su Lietuva „Meta“ algoritmai pradėjo veikti be jokios logikos, šienaudami žinomų lietuvių paskyras tarsi keršijant už valdžios susidomėjimą feisbuko veikla.
Geriau už nesibaigiančius plepalus apie socialinių tinklų atsakomybę suveiktų tokie įstatymų pakeitimai, kad feisbuke apgautas žmogus įgytų teisę iš „Meta“ prisiteisti nuo sukčiavimo patirtą žalą, jeigu tik socialinis tinklas nepateikia apgaulingą reklamą užsakiusio fizinio ar juridinio asmens duomenų.
Panašus modelis Lietuvoje jau veikia dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Kaip tik neseniai man Kauno savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius anuliavo 10 eurų baudą, kai nusiunčiau jam duomenis, kas dabar važinėja kažkada mano vardu registruotu dūmijančiu „Ford“ automobiliu ir pirkimo-pardavimo sutarties kopiją. O jeigu tokių duomenų nepateikčiau, baudą už automobilio stovėjimą neleistinoje vietoje privalėčiau sumokėti pats.
Prisipažinsiu jums, kad nelabai tikiu Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijų gebėjimais sureguliuoti socialinių tinklų veiklą taip, kad ne tik pakankamai Informacinių technologijų žinių turintis jaunimas, bet ir senukai bei vaikai jaustųsi juose saugūs, tarsi vaikštinėdami po kamerų ir policijos patrulių stebimą miesto parką su suoliukais užapvalintais kampais ir įspėjimais, jog žolė po lietaus gali būti slidi. Gal net nelabai norėčiau, kad feisbukas taptų sterilia kaip teletabių pievelė vieta. Ypač, jeigu ten tvarką reguliuotų vis dar siaubingai bukas dirbtinis intelektas, nesuvokiantis humoro, ironijos, sarkazmo ir lietuvių kalbos niuansų.
Iš laukinio 2000-ųjų interneto atėjusiai mano kartai saviraiškos laisvė kur kas svarbesnė už sterilų saugumą. O šaukiantieji, neva kažkas „nulaužė“ jų feisbuko paskyras, dažniausiai patys įteikia sukčiams jų raktus.
Panašiai šią savaitę galėjo nutikti ir man, jeigu būčiau dar patiklesnis. Antradienio vakarą gavau „Facebook Messenger“ žinutę iš druskininkiečio Kęstučio, kuris ir anksčiau mėgdavo siuntinėti visokias keistas nuorodas arba tokiu būdu dalytis savo mintimis. Pirmasis klausimas, kaip gyvenu, manęs tikrai nenustebino. Sulaukęs standartinio atsakymo, kad viskas man yra puiku, Kęstutis pasigyrė pretenduosiantis į kažkokias pareigas, susijusias su nekilnojamojo turto valdymu. Jau tai man pasirodė keista, nes dešimtmečiu už mane vyresnis vyras turėjo muzikos srities išsilavinimą ir rimtų sveikatos problemų. O kai jis paklausė, ar galėsiu už jį kažkokioje atrankoje nubalsuoti, įtarimai tik sustiprėjo.
„Viskas, ką jums reikia padaryti, yra labai paprasta. Kai gausite balsavimo patvirtinimo kodą savo SMS arba Facebook pranešime, tiesiog atsiųskite man kodo ekrano kopiją arba nukopijuokite jį čia. Gerai?“ – rašė Kęstučio paskyrą užvaldęs sukčius. Dabar man jau neliko jokių abejonių, bet norėjau geriau perprasti jo sukčiavimo schemą, todėl padėjau kvailą širdelę ir tęsiau susirašinėjimą.
„Dabar patikrinkite savo el. pašto dėžutę. Balsavimo kodas jums buvo išsiųstas. Atsiųskite jį čia, kad galėtume tęsti“, – nekantravo pašnekovas.
Savo elektroniniame pašte iš tikrųjų radau net 3 laiškus iš feisbuko su paskyros slaptažodžio keitimo kodais. Jeigu vieną iš jų būčiau nusiuntęs tariamam bičiuliui, mano paskyra taip pat būtų perimta. Bet vietoje to pranešiau „Facebook“ sistemai, kad nepateikiau naujo slaptažodžio užklausos. Galiausiai sukčius įsitikino, kad skaičių iš manęs išgauti nepavyks, todėl akimirksniu ištrynė savo susirašinėjimo dalį. O man beliko paskambinti tikrajam Kęstučiui telefonu ir informuoti, kokia veikla vykdoma jo vardu. Vyras pasakė, kad nesu pirmas, kurį taip bandoma apgauti, o jo paskyra buvo užvaldyta pasinaudojus anksčiau perimta kito pažįstamo asmens, kuriuo jis pasitikėjo, paskyra.
Dėl šios paskyrų užvaldymo schemos jokių priekaištų kompanijai „Meta“ neturiu. Jos slaptažodžių keitimo sistema veikia visiškai saugiai ir teisingai, o prisijungimo skaičių perdavimas sukčiui būtų ypatingo nenuovokumo požymis.
Taip padaręs turbūt turėčiau atsisakyti balsavimo teisės, vairuotojo pažymėjimo ir dar banko kortelę žmonai atiduoti. Nors ir aš pernai praganiau keliolika eurų už įtartinai pigius batus, kurių niekas man taip ir neatsiuntė, o akciją feisbuke reklamavusi parduotuvė pradingo iš interneto.
Aprašiau čia tą paskyrų užvaldymo istoriją ne norėdamas pasigirti ar ką sugėdinti, bet tik tam, kad skaitytojams būtų lengviau atpažinti sukčių veikimo būdą. „Alachu pasitikėk, bet kupranugarį vis tiek pririšk“, – sako budrūs Artimųjų Rytų gyventojai.