Jei net ir neklausite, kuo čia dėti buvusi ir naujasis prezidentai, kai galutinę ir neskundžiamą nutartį griauti neteisėtą statinį jau antrą kartą priėmė ir jos vykdymą kontroliuoja teismai, prokuratūra, antstoliai ir visokios statybų inspekcijos, man teks pripažinti, kad Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, teigdamas, jog tokie sprendimai nebuvo įmanomi be Prezidentūros politinės valios, yra teisus.
Iki D. Grybauskaitės antrosios kadencijos Druskininkų meras ir jo statybos turėjo savotišką neliečiamybę. Tiek Vijūnėlės dvaras, tiek paties mero sodyba ant Ratnyčios upės kranto, Latežeryje, kurios griovimo byla taip pat artėja prie pabaigos, buvo tapę tos neliečiamybės simboliais. Gal ne be reikalo negausios kurorto opozicijos atstovai ir visuomenininkai kartais pajuokaudavo, kad jei jau to dvaro kas labai trokšta negriauti pritaikant jį visuomenės reikmėms, tai jame galėtų įsikurti Nacionalinis korupcijos muziejus.
Neturiu jokių abejonių, kad būtent D. Grybauskaitės politinė valia lėmė, kad šalyje tokių neliečiamų asmenų daugiau nebeliktų ir įstatymai visiems būtų taikomi vienodai. Per jos valdymo dešimtmetį paskirti teisėjai, prokurorai ir tarnybų vadovai pamažu suprato, kad turi laisvas rankas vykdyti teisingumą be spaudimo palikti ramybėje vieną ar kitą svarbų asmenį.
Prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės knygoje „Nustokim krūpčiot“ aprašytas epizodas, kaip buvęs specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Žimantas Pacevičius klausė šalies vadovės, ką „galima liesti“ ir ko negalima STT atliekant tyrimus, suteikia pagrindą manyti, kad neoficialus neliečiamų asmenų sąrašas anksčiau iš tikrųjų egzistavo.
Nors pats Ž. Pacevičius tokį pokalbį neigia buvus ir net grasina D. Ulbinaitei teismais, tačiau tik tuomet, kai jis paliko STT vadovo postą, prasidėjo R. Malinausko veiklos tyrimai. Dabar jau privačiu asmeniu tapęs pareigūnas kasmet per Druskininkų kurorto šventę stovi balkone greta kurorto gyventojų paradui mojuojančio mero, bet kai tai darė dar vadovaudamas STT, R. Malinausko neliečiamybė niekam nekėlė abejonių.
Prezidentui G. Nausėdai teks iš naujo atsakyti į svarbiausią klausimą, ar ši valstybė yra visiems vienodai teisinga, ar joje vėl atsiras lygesnių už lygius ir neliečiamų. Jau artimiausiu metu R. Malinauskas, antrajame prezidento rinkimų ture agitavęs druskininkiečius balsuoti už G. Nausėdą, žada kreiptis į jį dėl Vijūnėlės dvaro bylos.
Kaip Prezidentas galėtų jam atsidėkoti už paramą, kai Aukščiausiojo Teismo nutarties negali pakeisti net EŽTT, man dabar sunku įsivaizduoti, nebent vėl sugrąžintų neoficialų neliečiamo asmens statusą, o tada jau Vijūnėlės dvaro griovimą kontroliuoti privalančios institucijos pačios susiprastų nepersistengti, kad nutartis būtų įvykdyta.
Nė vienas šalies vadovas šiais laikais atviru tekstu neduos nurodymų, ką iš rezonansinių bylų dalyvių reikia palikti ramybėje, o ką sodinti, tačiau politinė valia išskaitoma tarp pasisakymų eilučių ir formuluočių niuansų. Tebestovintis Vijūnėlės dvaras yra labai gerai matomas ir apčiuopiamas simbolis, kurį visuomenė supranta, kaip vietinio patvaldžio galios viršenybės prieš teisinę valstybę ženklą.
Gerokai daugiau apie korupcijos rezervatu turbūt ne be pagrindo vadinamų Druskininkų šeimininko veiklos būdus sužinosime, kai teismui bus perduota nagrinėti teisėjų korupcijos byla, kurioje įtarimai yra pareikšti Vijūnėlės dvaro savininkui Žilvinui Poviloniui, Druskininkų merui R. Malinauskui ir jo patarėjui Aivarui Kadziauskui. O kol kas iš areštinės išleistas A. Kadziauskas, tarsi atsidėkojant už ištikimybę, iškart buvo paskirtas vadovauti Druskininkų savivaldybės iš privataus operatoriaus ką tik perimtai slidėjimo arenai.