Labai lengva buvo apsimesti, kad Lietuva prasideda ir baigiasi startuolių veisyklose ir sostinės įstaigų biuruose, o visi, kam po tūkstančiais lempelių žibančia eglute likimas nepadėjo meduolinio sausainio, tiesiog neegzistuoja. Iš pradžių netgi buvo smagu šaipytis iš valstiečių valdžios, dalinantis šiaudinėmis skrybėlėmis ir vyžomis padabintų jų lyderių karikatūromis, kiekviena proga rodyti jų neišmanymą ir retoriškai klausinėti, ar kas nors pažįsta bent ką nors, kas už juos balsavo.
Tiktai pačioje 2017-ųjų pabaigoje pabandėme prasikrapštyti akis ir bent susivokti, kaip atrodo ta Lietuva, kuri kvepia ne obuolių pyragu ir cinamonais, o išpiltomis ant įmirkusio arimo srutomis. Ta Lietuva, kurioje pasikeitė tik vėliavos spalvos, bet buvę kolchozų pirmininkai ir jų galios paveldėtojai taip ir liko valdyti žemes ir likimus nuo Grūto iki Naisių.
Mes tariamės esantys laisvi išsirinkti savo atstovus ir juos kritikuoti, bet ūkininkas, kurio šeima dešimtmetį dirba už skolas nederliaus metais visagalės korporacijos atimtą žemę, pasirašinėja vis naujus vekselius ir išlydi vaikus, išskrendančius kuo toliau nuo šitos baudžiavos, žino, kad neišsilaisvins net tada, kai bus palaidotas pašventintoje valdiškoje žemėje.
Juk taip pat mes nepastebėjome, kai iškart po 2008-2009 m. krizės kelios dešimtys bendrovių iš televizorių ekranų, spaudos puslapių ir pakelių stendų gundė niekam neįdomios kilmės pinigais su tokiomis lupikiškomis palūkanomis, kurių neįmanoma išsimokėti net ir apiplėšus banką. Baikit, koks silpnaprotis galėtų iš jų skolintis, niekas juk neverčia – stebėjomės, kol jau buvo vėlu. Ir dabar kažkaip net nesmagu prisiminti, jog didelė dalis emigrantų Lietuvą paliko visai ne savo noru, o tik todėl, kad čia jau negalėjo dirbti jokio darbo – algą vis tiek pasiimtų antstoliai.
Tuo metu mes toliau vadovavomės prielaida, kad dauguma žmonių sugeba elgtis racionaliai, planuoti savo ateitį, apskaičiuoti savo veiksmų pasekmes. Naiviai džiūgavome, kai 2014 m. referendumas dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams neįvyko, nesusimąstydami, kad taip ir buvo suplanavę tikrieji jo sumanytojai – visai ne velionis Pranciškus Šliužas, barzdotas tautininkas ir dvasinga poetė, o stambiausių žemės ūkio koncernų valdytojai. Įbauginti 300 tūkst. už referendumą sutrinktų parašų ir grėsmės pažeisti stojimo į Europos Sąjungą sutartį tuomečio Seimo nariai be jokio pasipriešinimo padarė tai, ko labiausiai reikėjo stambiesiems žemvaldžiams – panaikino laisvą prekybą žeme.
Nei jūs, nei aš dabar jau negalime kam norime parduoti tų kelių ar keliolikos hektarų, kurie mums atiteko po žemės reformos, kai žemėpačiai drauge su žemėtvarkininkais jau buvo išsidalinę sau derlingiausius laukus ir gražiausias paežeres. Negalime ir nusipirkti daugiau, o jie – gali. Nes žemės pardavimo „saugiklių“ įstatymas parašytas specialiai jiems.
Įsitikinę, kaip lengva manipuliuoti sutrikusia ir susiriejusia minia, žemėpačiai įsigeidė paimti visą valdžią danguje ir ant žemės, bet net patys netikėjo, kad šitaip gerai pasiseks. Kas galėjo pagalvoti, kad blaivybės idėja nurauna stogą geriau už neskiestą spiritą.
Kaip anuomet, per agitaciją neleisti užsieniečiams vagonais išsivežti dirvožemio, tiko keli priešakyje pastatyti naivūs idealistai, dabar savo vaidmenį atliko išskirtiniu fanatizmu spėjęs pasižymėti daktarėlis, keli neskiepyti sveikuoliai ir kiti politinių Užgavėnių procesijos dalyviai. Kas galėjo pagalvoti, kad po daugiadienių nepakeliamą kaltę jaučių provincijos girtuoklėlių žmonos, patikės, jog valdžia gali išblaivyti jų vyrus ir nukelti į įsivaizduojamą Naisių rojų, kur visi tokie tyri bei nuoširdūs, kaip per televizorių. O komisaras Saulius išgaudys Seimo vagis, kaip Igarioką su „Kalašnikovu“ pagavo.
„Ėjo 2018-ieji Viešpaties metai. Alkoholizmo problemą Lietuva sprendė steigdama paramos centrus, finansuodama psichologinę pagalbą, apmokėdama reabilitaciją ir alkoholizmo problemą turinčių žmonių reintegraciją į visuomenę, spręsdama socioekonomines problemas kaime ir mieste... Ne. Vietoje to kažkas gavo algą už tai, kad vertė užsienietiško žurnalo puslapius ir plėšė alkoholio reklamą,“ – penktadienį stebėjosi komunikacijos specialistas Andrius Baranauskas.
Neabejoju, kad ir tas karpymas, ir netgi premjero kalbos apie ryšių su Rusija atkūrimo būtinybę tėra už mūsų pinigus nusamdyto Naisių teatro vaidinimas, mums rodomas, kad nepastebėtumėm, ką labai nori sukišti atgal po velėna tikrasis lauko šeimininkas. Iki 2019 m. savivaldybių ir prezidento rinkimų jam verkiant reikia, kad televizorius per visus kanalus rodytų vienodai gražų vaizdelį, o nepatogius klausimus apie trąšas ir perimtas žemes uždavinėjantys asmenys tai galėtų daryti tik savo feisbuko sekėjų burbule.