Šį savaitgalį, per pačius rinkimus ir Šventąjį Juozapą, parskrenda pempės – kelias jau mačiau besiblaškančias pavasario polaidžio vandens užlietose Šadžiūnų pievose. Šitas nereiklus maždaug miestietiško balandžio dydžio paukštukas, savo graudžiu riksmu „gyvi-gyvi“ įspėjantis atsitiktinį užeivį nesumindyti jo lizdo su margais kiaušiniais, kažkaip įstrigo ankstyviausiuose mano vaikystės prisiminimuose tarp seniai mirusių žmonių veidų, neišlikusių kraštovaizdžių ir pompastiškų svetimos šalies šūkių.
Antrojo merų rinkimų turo išvakarėse būtų labai pilietiška jus visus paraginti eiti balsuoti. Tarsi atėjusiųjų dalis ką nors reikštų. Neva rinkėjų mažumos valia gavęs mandatą meras būtų kažkoks netikras ir artimiausiame Lietuvos savivaldybių asociacijos susibūrime jam kas nors neleistų sėsti prie bendro stalo su antrą dešimtmetį meraujančiais ir per pirmą turą visus savo varžovus įveikiančiais miestų ir rajonų patvaldžiais.
Kokiomis aplinkybėmis piliečio nedalyvavimas rinkimuose galėtų būti pateisinamas ar netgi vadinamas vieninteliu moraliu apsisprendimu? Pirmiausia tada, kai į antrąjį turą nepateko kandidatas, už kurį balsavote pirmajame, o abu likę rungtis varžovai jums daugmaž vienodai nepriimtini. Ieškoti „mažesnio blogio“ vis tiek reikštų prisidėjimą prie blogio triumfo.
O paskui, matydamas tą mažiau blogą kandidatą įgyvendinant jums visai nepriimtinus, bet buvusius jo rinkimų programoje, pažadus, neturėsite moralinės teisės piktintis – juk pats jį išrinkote.
Taip pat ir tada, kai iki šios dienos nesidomėjote savo miesto ar rajono aktualijomis, žinias rodantį televizorių perjungdavote į kitą kanalą, kuriame šokama ir dainuojama. Tačiau dabar kažkas iš artimųjų ar politikų agitatorių bando ištraukti jus iš to ikipolitinio būvio ir primygtinai reikalauja nueiti iki balsavimo apylinkės bei padėti kryžiuką prie pavardės, kuri tik jam, o ne jums pačiam kažką reiškia.
Nesileiskite gėdinamas. Jūsų balsavimas vien todėl, kad paliktų jus ramybėje, niekuo nesiskirtų nuo savo balsus už 15 eurų parduodančių prie kaimo krautuvės pijokėlių. Tik vietoje pinigų gautumėte nebylų pritarimą ar patapšnojimą per petį.
Iki pat rinkimų dienos didėjo spaudimas, esą neteisingas balsavimas gali prišaukti vos ne pasaulio pabaigą. Kitą rytą po blogo mero išrinkimo miestų aikštės užžels žole ir usnimis, į HIMARS raketos sprogimo vietos kraterio dydžio duobes garmės automobiliai, neišvežtų atliekų krūvose rausis benamiai šunys, žiurkės ir uždarytų mokyklų nelankantys vaikai, o savivaldybė paslapčia derėsis dėl prisijungimo prie Putino Rusijos.
Tačiau rinkimų rezultatai asmeninę pasaulio pabaigą galėtų reikšti nebent tam, kas nebus išrinktas. Visi kiti, kad ir kokią blogą vietinę valdžią išsirinktume, gyvensime taip pat, kaip gyvenome iki šiol. Tarp šešių dešimčių Lietuvos savivaldybių vadovų ne kartą buvo teistų, žioplų, neišsilavinusių, nesugebančių tvardyti pykčio, piktnaudžiaujančių alkoholiu ir visiškų narcizų.
Bet iš jų nepabėgo visi gyventojai, antstoliai už skolas neišvaržė merijos, o Vyriausybei net neteko įvesti tiesioginio valdymo. Nes didžiąją savivaldybių darbo dalį sudaro Seimo ir Vyriausybės kuriamų teisės aktų įgyvendinimas ir net formuodama savo biudžetą savivaldybės taryba negali užuot paskyrusi algas mokytojams išleisti visus pinigus mero skrydžiui į kosmosą.
Renkame ne pranašą, kuris 40 metų vedžios mus po dykumą ir prašys Viešpaties ar Vyriausybės neleisti mums mirti iš bado ir troškulio. Net ir padidinus įgaliojimus meras vis tiek liks tik žmogumi, kartu su Kalėdų Seneliu įžiebiančiu miesto eglę. Kaip ir ta eglė, jis gali gražiai atrodyti, o gali būti kiek nutriušęs, bet šventės vis tiek ateina ir praeina, o miestelėnų gyvenimas tęsiasi.
Net ir suprasdamas visa tai, sekmadienį planuoju vakaroti su Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklapiu, feisbuku ir televizoriumi – grožėtis demokratijos švente. Ir jau žinau, kad pirmadienio rytą visos partijos girsis, jei ne laimėjusios rinkimus, tai bent pasigerinusios savo rezultatus. Pro sukąstus dantis išspaus suvaidinto džiaugsmo šypsenas ir girsis, kad dabar turės valdžioje daugiau savo atstovų, negu jų buvo 1918 m. Lietuvos Taryboje ir 1940 m. Liaudies Seime.
Iki antradienio užmiršime ir Olego Šurajevo žygį į Seimą. Suprantu, ką Olegas norėjo pasakyti, bet dabar jau galime vertinti ir jo akcijos rezultatą: daugybei žmonių, kurie šiaip niekada nebūtų balsavę nei už Mindaugą Puidoką, nei už Remigijų Žemaitaitį, nei už Petrą Gražulį, labiausiai neadekvatūs atrodys ne šie, o pats O. Šurajevas. Visuomenė neišgirdo Olego žinutės, tik pasibaisėjo jos pateikimo forma.
Iš pradžių dar bandžiau kažką aiškinti draugams feisbuko komentaruose, esą čia toks žanras, kai pasirodymo scena pasirenkama kuo labiau tam netinkama erdvė ir šokiruojanti leksika, bet paskui nuleidau rankas. Ne, visuomenė nebūna kalta, kad nesuprato aktyvisto veiksmo.
Tai aktyvistas neteisus, jei pasirinko tokią protesto formą, kuri neleido visuomenei suprasti jo žinios. Todėl jam dabar belieka kritiškai įvertinti savo veiksmų pasekmes ne tik sau, bet ir žmonėms, kurie pastaruoju metu su juo bendravo ir bendradarbiavo, o dabar aukoja savo reputaciją jį teisindami.