Savaitės pradžioje pasigirdo balsai, raginantys muštis į krūtinę ir atgailauti, kad per mažai dėmesio skyrėme tiems savo kaimynams, kurie jautėsi tokie neišgirsti ir nelaimingi, jog sekmadienį balsavo už Kremliaus propagandos retransliatorių Eduardą Vaitkų. Čia laisva šalis ir teisė nekęsti jos bei visų bendrapiliečių, o per rinkimus balsuoti už kandidatą, kuris aiškiausiai tą neapykantą išsakys, yra šios laisvės dalis. Svarbiausia išsaugoti stabilų valstybės stuburą – daugumą rinkėjų sudarančią pilietinę visuomenę, balsuojančią už sistemines partijas ir atsakingus, nors ir skirtingų pažiūrų kandidatus.
Nustokim graužti save, kad neturime stebuklingų galių atversti į Lietuvos patriotus kiekvieną Vladimiro Putino laukiantį stribo anūką. Jie nenori būti atversti, nenori laisvoje Lietuvoje ir Europoje gyventi geriau.
Prezidento rinkimai parodė, kad tokia dauguma Lietuvoje yra. Su tuo ir sveikinu mus visus. Todėl nustokim graužti save, kad neturime stebuklingų galių atversti į Lietuvos patriotus kiekvieną Vladimiro Putino laukiantį stribo anūką. Jie nenori būti atversti, nenori laisvoje Lietuvoje ir Europoje gyventi geriau. Bet labai trokšta sulaukti, kada galės pasireikšti taip, kaip tie keli Bučos žmogeliai, rodę okupantams, kuriuos kaimynus būtinai reikia nukankinti ir sušaudyti. Nieko baisaus dar nenutiko, tik dabar žinome tikslų jų skaičių pagal savivaldybes ir apylinkes.
Pavyzdžiui, mažoje mano kaimiškoje Varnėnų apylinkėje, kuriai priklauso viena kolchozinė gyvenvietė su fermų griuvėsiais, bendruomenės namais virtusiu kultūrnamiu ir keliais mažais kaimeliais bei tarp pelkių pasimetusiais vienkiemiais, už E. Vaitkų balsavo du rinkėjai.
Tai dabar, sveikindamasis per aukštą tvorą su skubančiais į autobuso stotelę kaimynais, neišvengiamai bandysiu spėlioti: „Ar šitas galėjo būti vienu iš tų dviejų? Ne, jam žmona neleistų arba vaikai laiku būtų perkalbėję.“
Kai kabinate „vatnikų“ etiketes ant visų iš eilės, nuo Prezidento, nenorinčio dalytis važiavimo į Europos Vadovų Tarybą teise, ir mokesčių reformai nepritarusių koalicijos partnerių iki parlamentinės opozicijos, tai tikrieji Kremliaus draugai žmonėms neatrodo tokie baisūs, kokie iš tikrųjų yra.
Tokios mano išvados visai nereiškia, kad nepastebiu, jog nemaža dalis konservatorių aktyvistų labai jau lengvai į Lietuvos priešus nurašo ne tik E. Vaitkaus šutvę, bet ir visus, turinčius nors šiek tiek kitokią nuomonę. Arba pretenduojančius į valdžią, tarsi ji Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams būtų Dievo duota ir paveldima už buvusių kartų nuopelnus. Kai kabinate „vatnikų“ etiketes ant visų iš eilės, nuo Prezidento, nenorinčio dalytis važiavimo į Europos Vadovų Tarybą teise, ir mokesčių reformai nepritarusių koalicijos partnerių iki parlamentinės opozicijos, tai tikrieji Kremliaus draugai žmonėms neatrodo tokie baisūs, kokie iš tikrųjų yra.
Norėdamas pajusti rinkimų nuotaikas iš anksto pasirūpinau stebėtojo pažymėjimu ir užsukau pasižvalgyti ne į vieną rinkimų apylinkę, kalbėjausi su komisijų nariais, pažįstamais ir nepažįstamais rinkėjais. Labiausiai į akis krito, kad vidutinis apylinkių rinkimų komisijų narių amžius provincijoje jau viršija pensinį. Būtų netgi šaunu, kad senjorai jaučiasi reikalingi visuomenei ir randa būdą pritaikyti savo žinias, tačiau vos tik į apylinkę ateidavo keli kitose savivaldybėse savo gyvenamąją vietą deklaravę rinkėjai arba namo grįžę emigrantai, kuriuos reikėdavo įtraukti į balsuojančiųjų sąrašus, kaipmat paaiškėdavo, kad drebančia ranka pelę vedžiojantis komisijos pirmininkas, net ir konsultuojamas telefonu iš apygardos, ne visada žino, kaip tai padaryti. O svarbiausia, tai daro tokiu greičiu, kad rinkėjams tenka laukti eilėje ir atsakinėti į beprasmius klausimus, dar labiau ištęsiančius procedūrą.
Mano akivaizdoje viena emigrantė, mandagiai paprašyta, sutiko ateiti balsuoti į Druskininkų Senamiesčio apylinkę „kada nors vėliau arba vakare“. Kurorte norėjęs balsuoti vilnietis advokatas po keliolikos minučių laukimo nusprendė negaišti laiko ir geriau sustoti kažkur pakeliui, tikėdamasis, kad Merkinės, Senosios Varėnos ar Valkininkų apylinkių komisijos sukasi greičiau.
Planuojant, kas bus komisijos pirmininku, verta atsižvelgti ne tik į patirtį skaičiuojant balsavimo biuletenius SSRS liaudies deputatų rinkimuose ir svarbaus viršininko pozą, bet ir paprasčiausią kompiuterinį raštingumą. Partijoms, kurios turi teisę deleguoti savo atstovus į komisijas, patarčiau šiam darbui dažniau pasitelkti pilnametystės sulaukusius gimnazistus.
Tikrai nenorėčiau, kad šios mano pastabos paskatintų diskriminaciją dėl amžiaus skiriant rinkimų komisijų narius. Tačiau planuojant, kas bus komisijos pirmininku, verta atsižvelgti ne tik į patirtį skaičiuojant balsavimo biuletenius SSRS liaudies deputatų rinkimuose ir svarbaus viršininko pozą, bet ir paprasčiausią kompiuterinį raštingumą.
Partijoms, kurios turi teisę deleguoti savo atstovus į komisijas, patarčiau šiam darbui dažniau pasitelkti pilnametystės sulaukusius gimnazistus. O gal vertėtų įteisinti galimybę dirbti ar bent savanoriauti rinkimų komisijose jaunimui nuo 16 metų? Pasodinus tokį jaunuolį prie kompiuterio dirbti su rinkimų duomenų bazėmis, komisijos senbuviai galėtų ramiai gurkšnoti kavą, šnekučiuotis apie orą su balsuoti atėjusiais kaimynais ir nesijausti demokratijos stabdžiais.
Alytaus apskrityje šimtui iki 14 metų amžiaus vaikų tenka 190 vyresnių negu 65 metai senolių. Sparčiau už dzūkus sensta tik Utenos apskritis – ten šis skaičius siekia 214. Todėl su kiekvienais rinkimais daugėja pasinaudojančių teise balsuoti namuose rinkėjų. Toks balsavimo būdas yra gerokai mažiau apsaugotas nuo komisijų narių ir rinkėjo artimųjų įtakos balsuojančiojo valiai. Ypač, kai rinkėjas guli lovoje, patyręs kelis insultus, ir jau nepažįsta ne tik kandidatų pavardžių, bet ir savo vaikų, bet vis dar turi teisę balsuoti.
„Gal kas žinot, kodėl pradėjo gelsti pinigų medžio lapeliai?“ – klausia ponia Onutė feisbuko grupėje „Veisiejų turgelis“. Paaiškinau, kaip mokėjau, jog tai yra pranašiškas ženklas, kad Europos Centrinis Bankas netrukus sumažins palūkanų normas. O tada pagalvojau, kad ir man reikėtų kažkokio vazoninio augalo ar kiemo medžio, kurio būsena leistų spėti kiekvienų artėjančių rinkimų rezultatus. Ir atspėtų turbūt geriau už mane patį, jums užtikrintai žadėjusį, kad į antrą turą su Gitanu Nausėda išeis Ignas Vėgėlė, ir nesugebėjusį nujausti Remigijaus Žemaitaičio sublizgėjimo.