Kartais jos prašymus ignoruoju, o kartais paklausau, nes žinau, kad didžia dalimi vis dar patriarchalinė mūsų visuomenė už visas buities negrožybes smerks ne mane, o ją. Kai dukra išvažiavo studijuoti, taip ir gyvename dviese, jei prie šeimos narių neskaičiuosim naminių žvėrių ir paukščių. O galėjome būti jau trise: Irma, aš ir virtualus policininkas. Tik pastarąjį užblokavau feisbuke, vos tik spėjo pirmą kartą pasireikšti.
Tik paskui sužinojau, kad tai buvo įžūlus apsišaukėlis – draugai išnagrinėjo jo profilį, o paskui ir žiniasklaida išsiaiškino, kad tikrų virtualių patrulių, kurie įspės mus, aptikę komentaruose neapykantos kalbos požymių, dar nėra.
Nematau jokio skirtumo, ar į mūsų bendravimo erdvę įsiveržia virtualiu patruliu apsimetęs pokštininkas, ar tai daro tikras pareigūnas – visų laukia tas pats likimas būti užblokuotiems. Nes privati JAV kompanija „Facebook“ pati nustatė naudojimosi jos paslaugomis taisykles ir įspėja, o paskui laikinai arba visam laikui apriboja galimybę jomis naudotis tiems vartotojams, kurie pažeidžia sutarties sąlygas. Kitame žemyne, negu „Facebook“ centrinė būstinė, esančios valstybėlės pareigūnai čia išvis ne prie ko. Jeigu pamatys, kad socialiniame tinkle įvykdytas nusikaltimas, galės kreiptis į jo administratorių teisinės pagalbos prašymu.
Lietuvos žurnalistų bendruomenės ir tuometės Seimo pirmininkės Loretos Graužininės pastangomis 2015 m. liepos 10 d. įsigaliojo Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis iš nusikalstamų veikų sąrašo buvo išbrauktas įžeidimas. Tai buvo svarbus žodžio laisvės ribas įtvirtinantis sprendimas, nes įžeidimo prasmė visada yra ne ištartuose ar parašytuose žodžiuose, o „nukentėjusiojo“ valioje įsižeisti.
Įžeidimas – tai ne šmeižtas, kuriam būtina įrodyti, kad tyčia paskleista melaginga informacija. Įsižeisti galima ir už tiesą. Įsižeisti gali ne tik garbingas žmogus, bet ir niekšas, už tai, kad yra viešai tokiu įvardijamas. O dabar persekiojimas už įžeidimą grįžta, kaip kova prieš neapykantos kalbą.
Jį sugrąžinantieji mato tik LGBT žmonių užsipuldinėjimus viešojoje erdvėje, bet nesupranta, kad tai labai greitai atsisuks prieš juos pačius, kai viešai pavadins, pavyzdžiui, Petrą Gražulį arba Voldemarą Tomaševskį tuo, kuo jie iš tikrųjų yra, ir sulauks administracinio nusižengimo protokolo.
„Neapykantos kalbos draudimas neturi nieko bendro su kritika valdžiai ir politikams. Neapykanta kalba yra nukreipta prieš asmenis dėl jų lyties, tautybės, seksualinės orientacijos ar kitų pagrindų. Valstybės pareiga yra užtikrinti socialiai pažeidžiamas grupes nuo neapykantos kalbos ir neapykantos nusikaltimų“, – gina savo poziciją teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska.
Tačiau velniava ir šį kartą slypi detalėse. „...ar kitų pagrindų“ gali būti suvokiama labai plačiai.
„Neapykantos kalba yra viešas informacijos, kuria skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo ar pažiūrų, skleidimas“, – teigia Žmogaus studijų centro partnerė, psichologė dr. Edita Dereškevičiūtė.
Atkreipkite dėmesį, kad lytį, tautybę ir seksualinę orientaciją čia jau papildo socialinė padėtis, tikėjimas ir pažiūros. Užčiuopti jūsų feisbuko įraše ribą tarp neapykantos žmonių grupei dėl jų pažiūrų, pavyzdžiui, liberalams arba konservatoriams, ir kritikos politikams turės politologinio išsilavinimo neturintis policijos pareigūnas, kursuose apmokytas dirbti virtualiu patruliu.
Žmogaus teisė turėti pažiūras ir laisvai jas skleisti apima ne tik 50 liberalizmo atspalvių, bet ir visą ekstremalių pažiūrų įvairovę nuo kapitalizmo teisę egzistuoti neigiančios kairės iki tolimosios dešinės skustomis galvomis bei kerziniais batais. Jos neprivalo reikštis VLKK iškastruota akademinių diskusijų kalba be emocijų, meninio šėlsmo ir pykčio. Pyktis yra tokia pat natūrali žmogaus būsena, kaip ir džiaugsmas ar liūdesys, o galimybė laisvai jį išsakyti – neatskiriama žodžio laisvės dalis. Nėra nieko šlykštesnio už tuos viešosios erdvės užkaborius, kur karaliauja vadinamasis pozityvas su rožiniais rūbeliais, saulėlydžiais ir žiedlapiais.
Kur įžymybėmis vadinami asmenys, išgarsėję tik tuo, kad gyvena su buvusiomis kitų įžymybių sugyventinėmis. Kur į Seimą vienmandatėse apygardose išrenkami ir perrenkami nieko nenuveikę politikai, nusipelnę tik savo klusnumu savivaldybių patvaldžiams. Kur banalybės vadinamos išmintimi, o reikalavimas karantino metu neišvažiuoti už savo savivaldybės ribų – lemtingais išbandymais.
Patekę į valdančiąją koaliciją Laisvės partijos politikai dabar skuba pasinaudoti proga tesėti savo įsipareigojimus prieš LGBT ir kitų pažeidžiamų visuomenės grupių diskriminaciją kovojančioms nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau hipotetiškai įsivaizduokime, kad po 4 metų rinkėjų simpatijų švytuoklė nusvyra į kitą pusę ir Seimo rinkimus laimi kokia nors tolimosios dešinės koalicija, kuri lenkišku pavydžiu imasi drausti abortus, skyrybas ir visa, kas gyva.
Liberalioji visuomenė bando protestuoti, progresyvus miesto jaunimas paišo memus, o valdžia turi idealų įrankį, nekeisdama galiojančių įstatymų, taikyti represijas už neapykantos kalbą visiems, kas tik išdrįsta aštriau pasisakyti. Ar tada kas beišgirs skundus dėl varžomos žodžio laisvės, jeigu būsite triuškinami jūsų pačių išdrožta lazda – Administracinių nusižengimų kodekse įrašytu straipsniu apie „tyčiojimąsi ir niekinimą“?