Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kam teks nusileisti ambicijų kare dėl komisaro posto Landsbergiui?

Pernelyg ilgai užsitęsęs Prezidento ir konservatorių konfliktas dėl Gabrieliaus Landsbergio kandidatūros į Europos Komisiją naudingiausias socialdemokratams, žadantiems išvaduoti rinkėjus nuo valdžios tarpusavio rietenų.

Viltis, kad Donaldas Trumpas negrįš į Baltuosius rūmus, nuvilnijo per Lietuvą ir Europą, tarsi mes patys čia neturėtumėm daugiau problemų, kurių sprendimas, skirtingai nuo JAV prezidento rinkimų, priklauso nuo mūsų pasirinkimų bei gebėjimo susitarti tarpusavyje.

Savaitės pradžioje lankiausi Kalvarijos pasienio poste, kur Prezidentas Gitanas Nausėda, išklausęs kelių institucijų pranešimus apie Lietuvos–Lenkijos pasienyje įgyvendinamus infrastruktūros projektus, atsakė į žurnalistų klausimus. Mačiau ir girdėjau iš arti, kaip pasikeitė valstybės vadovo veido išraiška bei balsas vienam kolegai paklausus apie Gabrieliaus Landsbergio skyrimą Europos Komisijos (EK) nariu. Tarsi pakaruoklio namuose kažkas nukreiptų kalbą į virvių ir taburečių kainas „Senukuose“ arba Kremliaus senolių vakarėlyje pasakytų tostą už Volodymyro Zelenskio sveikatą.

G. Nausėdos teiginys, esą dalijantis Komisijos narių pareigybes Lietuva „puikiausiai galėtų orientuotis į ekonominius portfelius“, o „ekonomika sunkiai dera su pono Gabrieliaus Landsbergio domėjimosi sfera“, iš esmės atmeta nuo pat Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą susiformavusią tradiciją. Visi iki šiol Lietuvos deleguoti į EK politikai buvo to meto valdančiosios daugumos didžiausios partijos atstovai, prieš tai užėmę ministrų arba kitas atsakingas pareigas. Prezidento pritarimas buvo savotiškas saugiklis, kad į Komisiją neišvažiuotų asmuo, už kurio klaidas paskui būtų gėda visai šaliai. Arba pažeidžiamas politikas, kuriam įtaką darytų mums nedraugiškos šalys Rytuose. Ir dar nė vienam Prezidentui tuo saugikliu neteko pasinaudoti.

Prezidento, Seimo ir Vyriausybės galios pusiausvyra, įtvirtinta mūsų šalies Konstitucijoje, iki šiol atlaikė visus išbandymus. Net tuomet, kai valdančiosios daugumos ir Prezidento pažiūros iš esmės skyrėsi, jiems pavykdavo rasti sutarimą. Tačiau dabar susiklostė ypatingos aplinkybės, kai Prezidentas gavo šviežią rinkėjų pasitikėjimo mandatą antrai kadencijai, o Seimo daugumai ir Vyriausybei beliko keli mėnesiai užbaigti savo kadenciją. Tik labai stiprios valios lyderis galėtų atsispirti pagundai keršyti nueinančiai Vyriausybei už visas per ketverius metus patirtas skriaudas ir valstybės interesus iškelti aukščiau už galimybę patirti tokį nebrandų malonumą.

Ingridos Šimonytės Vyriausybė, gavusi koalicijos partnerių pritarimą, galėtų pristatyti vienintelę G. Landsbergio kandidatūrą į EK ir principingai jos laikytis net tada, kai visos šalys jau bus suderinusios savo kandidatūras su Ursula von der Leyen. Net jeigu tai sustabdys Komisijos tvirtinimą Europos Parlamente arba ji bus patvirtinta be Lietuvos atstovo. Tačiau tuomet rizikuotų, kad taip pat užsispirs ir Prezidentas. Panašus principų karas dėl kelių ambasadorių skyrimo tęsėsi nepateisinamai ilgai ir baigėsi Užsienio reikalų ministerijos bei Prezidentūros kompromisu.

G. Nausėda turi daugiau laiko tokiam principų karui, todėl gali sulaukti Seimo rinkimų pabaigos, naujos Vyriausybės ir tik tada patvirtinti jau ne konservatorių, o socialdemokratų pasiūlytą kandidatą. Pastaruosius tokia G. Nausėdos dovana, žinoma, nudžiugintų. Bet kur kas daugiau politinės naudos jiems atneštų per visą Seimo rinkimų kampaniją išsitęsęs konservatorių konfliktas su Prezidentūra dėl eurokomisaro skyrimo, o gal ir kelių ministrų pakeitimo tvirtinant Vyriausybės sudėtį.

Tėvynės sąjungoje – Lietuvos krikščionyse demokratuose (TS-LKD) taip pat pakanka žmonių, suvokiančių, kad principų kare prieš Prezidentūrą jie yra silpnesnioji pusė. Ištikimiausi konservatorių rinkėjai ir aktyvistai, užuot visas savo jėgas skyrę agitacijai už mylimą partiją, eikvos laiką piktindamiesi G. Nausėdos užsispyrimu ir dalysis socialiniuose tinkluose memais apie jį, o ne varžovus Seimo rinkimuose. Neapsisprendusių ir svyruojančių rinkėjų požiūris į tokį konfliktišką TS-LKD santykį su Prezidentu seniai žinomas, nes po 2020 m. Seimo rinkimų valdančiųjų reitingai smukdavo po kiekvieno susirėmimo su G. Nausėda.

Jeigu Prezidentas išties norės atsidėkoti Lietuvos socialdemokratų partijai už paramą rinkimuose ir padėti jiems laimėti Seimo rinkimus, tai jokiu būdu nesieks jokio kompromiso su TS-LKD.

Ypač, kai paties G. Nausėdos rinkėjams teikia malonumą tokia nesubtili nueinančios valdžios spardymo į sėdmenis procedūra. Kuo ji bus akivaizdesnė, tuo aiškiau rinkėjai matys socialdemokratus kaip galimybę užbaigti skirtingų valdžios šakų tarpusavio rietenas. Politika aktyviai nesidominčiam, bet vis tiek Seimo rinkimuose balsuojančiam žmogui visai neįdomu, kas teisus Vyriausybės ir Prezidentūros konflikte. Santarvė, ramybė ir stabilumas neramiais laikais neabejotinai yra trokštama vertybė.

G. Landsbergis, I. Šimonytė ir artimiausia jų aplinka jau dabar supranta, kad rinkiminiais metais neverta stoti į lemiamą mūšį prieš šviežią rinkėjų pasitikėjimo mandatą turintį G. Nausėdą.

Todėl labiausiai tikėtina, kad visuomenei bus paskelbta jau suderinta su Prezidentūra bet kurio nelabai aktyvaus konservatoriaus arba nepartinio specialisto kandidatūra į EK. Taip pat ramiai bus paaukotas žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas – jam taip nutinka ne pirmą kartą. O Arūnas Dulkys veikiausiai išsaugos savo postą, premjerei prisiimant politinę atsakomybę už jo darbo rezultatus. Visi lengviau atsikvėps ir išskubės į savo vienmandates apygardas agituoti rinkėjų.