Šią savaitę viešojoje erdvėje pliekėmės dėl naktinių taikiklių. Sumaniusieji juos įteisinti politikai netgi pasitelkė karo Ukrainoje argumentą, neva gerai atsišaudę į šernus medžiotojai taps grėsminga jėga, kuri užpuolus priešui tamsoje iššaudys visus nekviestus įsibrovėlius. O neturėdami naktinių taikiklių išvis gali Lietuvos neginti. Nes koks čia įdomumas į pavėpusius Putino kareivius dienos šviesoje šaudyti.
Oponentai tėškia argumentus, kad medžiokliniai taikikliai kariauti visai netinka, o tarp medžiotojų, kaip ir visoje visuomenėje, yra ne tik nuoširdžių patriotų, bet ir tų, kurie laukia „išvaduotojų“ iš Rytų. Kas labai norėjo ruoštis ginti Lietuvą, tie jau seniai užsirašė į Šaulių sąjungą arba Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, sudalyvavo ne vienuose mokymuose ir prasidėjus karui žinos, ką reikia daryti. O įraudusių bradauskinio stoto vyriškių su dvivamzdžiais šautuvais būrelis be kariškių vadovavimo taptų lengvu priešo taikiniu arba imtųsi pseudopartizaniško savivaldžiavimo.
Seimo Aplinkos apsaugos komitetas sugebėjo ne atsispirti medžiotojų spaudimui įteisinti naktinius taikiklius, o tik laimėti laiko – svarstant klausimą bus padaryta pertrauka. Jos iniciatorius socialdemokratas Linas Jonauskas tai vadina maža pergale: „Paprašyta pertrauka iškovojom daugiau laiko skleisti aplinkai palankius argumentus, perkalbėti Seimo narius priimti ne ginklų pramonei, o gamtai palankų sprendimą.“
Gamtosaugos aktyvistai tikrai turės, ką veikti visą vasarą, virtualiai ir gyvai po vieną gėdindami kiekvieną už naktinių taikiklių įteisinimą įstatymų pataisų pateikimo stadijoje balsavusį Seimo narį. Bent kelis ar keliolika iš jų gal net pavyks įkalbėti jei ne balsuoti prieš, tai bent susilaikyti arba nedalyvauti balsavime. Kiekvienas toks žūtbūtinis mūšis pareikalauja nemažai jėgų, bet ir neblogai sutelkia žaliai mąstančius žmones. Bet man labiau rūpi suprasti, ką mes visi darome ne taip, kad kiekvienoje Seimo kadencijoje nutinka tokie pasaulėžiūriniai karai tarp aplinkosaugos aktyvistų ir medžiotojų bei medienininkų.
Lietuva galėtų išvengti tokios aplinkosaugos politikos, kai po žingsnio pirmyn seka du atgal. Tačiau neužtenka susitelkti tuomet, kai Seime ima bręsti medžiotojų inicijuoti sprendimai. Pradėti veikti reikėtų gerokai iš anksčiau, kai partijos dar tik paskelbia kandidatų į Seimą sąrašus.
Jeigu esate panašaus žalumo, kaip ir aš, tai nesunkiai suprasite, kad privalome subrandinti tokias visuomenės nuostatas, kai priklausymas medžiotojų būreliui politikui taptų tokia pat biografijos dėme, kaip neblaivus vairavimas. Nepatingėkite nueiti į kandidatų susitikimus su rinkėjais ir kiekvieno paklausti, ar kartais jis nėra medžiotojas. O sulaukę teigiamo atsakymo pasidalykite šia žinia savo aplinkoje, kad už šį politiką, kad ir kokiai partijai jis priklausytų, jokiu būdu negalima balsuoti.
Nesu toks kategoriškas, kad išdrįsčiau parašyti, jog tarp medžiotojų nepasitaiko padorių ir sąžiningų žmonių. Pats ne vieną pažįstu. Bet gerais žmonėmis juos galiu pavadinti ne todėl, kad jie yra medžiotojai, o nepaisant šios aplinkybės.
Net iš mano atokaus kaimelio gerai matosi, kad šiuolaikinis pasaulis keičiasi itin sparčiai – tai, kas mano tėvų kartai buvo normaliu elgesiu, šiandien gali taip visai neatrodyti. Vaikų „auklėjimo“ diržu ir bet kokio smurto artimoje aplinkoje kriminalizavimas Lietuvoje nutiko anksčiau, negu dalis visuomenės buvo jam pasiruošusi. Tačiau dabar jau nedaug kas drįsta viešai pareikšti, kad ilgisi galimybės užtvoti prarūgusių šaltibarščių į dubenį pripylusiai žmonai per skruostą arba rykštele gydyti vaiko priešgyniavimą.
Grobuoniškas žmogaus santykis su gamta mano dukros kartai atrodo tokia pati tamsiųjų amžių atgyvena, kaip buitinis smurtas. Ir ne taip svarbu, ar kalbama apie plyną kirtimą retų augalų kertinėje buveinėje, po kurio ten lieka tik sunkiosios medkirčių technikos išmaltas purvynas, ar naktimis nuo pamiškės medžiotojų bokštelio aidinčius šūvius, ar senų padangų išvežimą išversti į žemuogių pievelę draustinyje – visais atvejais taip pasielgti gali tik rimtą mąstymo sutrikimą turintis žmogus. Tokių mūsų visuomenėje liko visai nedaug, bet kažkodėl jų interesams atstovaujantys politikai vis kažkaip atsiduria Seime. Bet kadangi mūsų, suprantančių tokio santykio su gamta amoralumą, yra gerokai daugiau, belieka pasistengti, kad kuo greičiau atstovaujamoji valdžia iš tikrųjų mums atstovautų.
Medžiotojus, „tradicinės šeimos“ gynėjus ir net pedofilus į Seimą išrenka ne ateiviai iš kitų planetų, o tie patys Lietuvos žmonės, kurie rinkimų dieną tingi balsavimo biuletenyje surašyti reitingavimo skaičiukus, o prieš rinkimus – pasidomėti, kas yra kas.
Dabar jau akivaizdu, kad nepakanka vien balsavimo už teisingą partiją, kurios programa ir lyderiais galime pasitikėti. Gal tai ir bus panašu į žuvienės su daugybe smulkių ašakų valgymą, bet už kantrybę sulauksime atpildo, kai kitus ketverius metus nereikės vis iš naujo baisėtis netikėtomis Seimo narių iniciatyvomis.