Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kas parduos mus Rusijai – šeštoji kolona ar kiniškas telefonas?

Rusija švenčia Kratų savaitę, Lietuva ieško priešų tarp savų, užmerkdama akis prieš Kinijos grėsmę, o pamiškės dzūkas Jonas, pasistatęs paminklą sau, geriausiai žino, kad laisvoje šalyje kiekvienas turime teisę būti herojais.

Taip Vladimiro Putino režimas reagavo Aleksejaus Navalno sumanytą „Protingą balsavimą“ savivaldos rinkimuose ir masinius protestus, kilusius valdžiai neleidus tuose rinkimuose dalyvauti daugeliui opozicijos kandidatų. Per 200 kratų daugiau kaip keturiose dešimtyse šalies miestų, pasak A. Navalno, yra rekordas, kurio Rusija nematė nuo 1937 m.

Kaliningrado opozicionierės Julijos Luzinos namuose daiktus išvertę tyrėjai netvėrė džiaugsmu, kai spintoje tarp patalynės rado... Ne, visai ne narkotikų, sprogmenų, lagaminą dolerių ar atsišaukimų, raginančių versti V. Putino valdžią, o vibratorių. Ir būtinai įtraukė jį į aptiktų per kratą daiktų protokolą bei paviešino visuomenei.

Vėlyvuoju sovietmečiu, kai aptukę saugumiečiai sulaikydavo kokį Leningrado disidentą ar Lietuvos katalikų bažnyčios kunigą, laisvasis Vakarų pasaulis bent jau sugebėdavo tuo pasipiktinti. Šiandien žmogaus teisės ir politinė laisvę Rusijoje nerūpi nei amerikiečiams, vis labiau užsisklendžiantiems savo vidiniuose Donaldo Trumpo ir demokratų pasaulėžiūriniuose karuose, nei tebebreksitinantiems britams, nei progos panaikinti sankcijas Kremliui ieškantiems prancūzams. Nelabai rūpi ir Lietuvos politikams, verdantiems savo provincialių rietenų sunkoje.

Patikėti, kad Rusijos demokratinės opozicijos organizuojamiems protestams bus leista augti, kol į gatves eis ne dešimtys tūkstančių, bet milijonai žmonių, o galiausiai tai pasibaigs taikiu V. Putino pasitraukimu, galėtų tik visiški naivuoliai. Ne tam Kremliuje įsitvirtinusi saugumiečių ir vagių gauja stiprino represines struktūras, kad leistų liaudžiai taikiai kaip Armėnijoje save nušalinti, arba pralaimėtų gatvės kovose, kaip Viktoro Janukovičiaus valdžia Ukrainoje. Jei prireiks, ji šaudys į minias ir traiškys žmones tankais, kaip Kinijos komunistai prieš tris dešimtmečius protestavusius Tiananmenio aikštėje studentus.

Beje, jei jau užsiminiau apie Kiniją, tai mūsų santykis su ja dar naivesnis, negu tikinčiųjų, kad į Lietuvą atėję „Yandex taxi“ arba „Svetofor“ parduotuvės atneš tik mažesnes kainas, o ne svetimą įtaką.

Jei Rusijos grėsmę po Krymo užgrobimo dauguma lietuvių dar kažkaip pajėgia suprasti, tai kalbėti apie Kinijos keliamus pavojus yra gerokai sudėtingiau – net ir informacinių technologijų specialistai rimtai nežiūri į JAV perspėjimus dėl abejotino kiniškos telekomunikacijos įrangos saugumo, o Kinijos okupuotas Tibetas ir protestai Honkonge išvis mažai kam rūpi.

Jei jau užsiminiau apie Kiniją, tai mūsų santykis su ja dar naivesnis, negu tikinčiųjų, kad į Lietuvą atėję „Yandex taxi“ arba „Svetofor“ parduotuvės atneš tik mažesnes kainas, o ne svetimą įtaką.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Neįsivaizduoju, kiek dar kartų turi pasikeisti, kol nustosime pasaulį matyti vienkiemio ūkininko, nesukančio sau galvos, kas vyksta už kalnelio, kur baigiasi jo žemės ribos, akimis. Šiuolaikinio lietuvio oikumena (gr. Οικουμένη – apgyvendinta, pažįstama pasaulio dalis) sutampa jau ne su gimtosios parapijos ribomis, bet pasibaigia kažkur ties Suvalkų „Kauflandu“, Latvijos paplūdimiais tarp Liepojos ir Jūrmalos, Gardinu, Kaliningrado srities degalinėmis ir Linkolšyro grafystės maisto pusfabrikačių fabrikais. Toliau prasideda Terra incognita, kur gyvena šungalviai, kinokefalai ir vienakojai ischiapodai.

Todėl ir šios savaitės „Apple“ naujovių pristatymą lydėjo pašaipūs influencerių komentarai, esą visos šviežių „iPhone“ naujovės jau prieš metus ar daugiau matytos „Huawei“ telefonuose. Nesiryžčiau spėti, kuris iš jų susaistytas išmaniomis kinų dovanėlėmis, o kuriam tiesiog užtenka kvailumo, nematyti JAV ir Kinijos kaktomušoje daugiau, negu vien savų gamintojų protegavimą.

Jeigu šiemet kinai jau išdrįsta organizuoti Katedros aikštėje apsistumdymą su Honkongo protestuotojus parėmusiais lietuviais, tai nė neįsivaizduojame, kokioje jų įtakoje atsidursime po kelių dešimtmečių, kai Kinijos specialiųjų tarnybų prižiūrimas dirbtinis intelektas už mus darys daugumą kasdienių pasirinkimų. O apie Kinijos telekomunikacijų bendrovių susitarimus su Rusijos FSB ką nors girdėjote? O apie tai, kad, pasak „Reuters“ pranešimo, „Huawei“ derasi su Rusija dėl „pilotinės programos“, kuria būtų siekiama pakeisti „Android“ į Rusijoje kuriamą operacinę sistemą „Aurora“?

Daug kas kartoja, kad pasirinkti, kurioje pusėje norime būti – laisvojo pasaulio, pirmiausiai atstovaujamo JAV, ar Rusijos, Kinijos, Irano bei į juos panašių tironijų – šiandien gerokai sunkiau, negu XX a. Blogio imperija ir jos draugai nėra tokia apgailėtina ir sutrikusi, o Vakarai neva patys abejoja savo vertybėmis.

Tačiau būtent ta abejonė laisvąjį pasaulį visada skyrė nuo įtikėjusios savo teisumu tironijos. 1968-ųjų jaunimo barikados Paryžiuje ir iki pat Berlyno sienos griūties nesibaigę pacifistų protestai, nors ir įtakoti sovietų šnipų, demonstravo ne liberaliosios demokratijos silpnumą, kaip dabar nori mums pateikti kraštutinės dešinės aktyvistai, o kaip tik jos galią išlikti veiksnia kintančiame pasaulyje. Ir jei šiandien Lietuvoje besisteigiančios patriotinės partijos laidoja liberaliąją demokratiją beveik žodis žodin atkartodami tai, ką interviu „Financial Times“ liepą pareiškė Rusijos prezidentas, tai ne būtinai reiškia, kad per rinkėjų naivumą patekę į kokią nors plačią valdančiąją koaliciją jos atiduos Lietuvą Kremliui. Kaip ir visomis didžiosiomis komunizmo nuodėmėmis kaltinami jų oponentai kairėje.

Tai gal vieną kartą susitarkime skirtingas Lietuvos ateities vizijas puoselėjančių žmonių nevadinti Lietuvos išdavikais ir Kremliaus penktąja, šeštąja ar dar kažkuria kolona bei tikėtis, kad kokia nors Prezidentūros komisija nustatys teisingą praeities, iš kurios dera semtis stiprybės, sąrašą?

Kol sostinės politikai ginčijasi, kokios istorinės asmenybės vertos atminimo lentų, paminklų ir gatvių pavadinimų, dzūkai į tai žvelgia paprasčiau. Nelaukdamas, kol jo nuopelnus įvertins būsimos kartos, vienas pirmųjų Lietuvos pasieniečių, 1991 m. įvykių metu gynęs parlamentą, Jonas Jakavonis Varėnos rajone pasistatė paminklą sau, o Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras kuo rimčiausiai įtraukė jį į lankomų objektų sąrašą.

Varėnos rajono Lankininkų, Puvočių ir Kasčiūnų kaimų sankirtoje, žvyrkelio kelkraštyje, stovintį paminklą su raudonos spalvos Vyčio kryžiumi ir natūralistiniu vyro biustu pastebi daugelis, bet sužinoti, kam jis skirtas ne taip jau paprasta. Nes ant paties paminklo jokio vardo ar pavardės neužrašyta, tik užkabinta lentelė su eilėraščio tekstu. Pamiškėje įsikūrusios sodybos kieme užtiktas žilstelėjęs vyras, paklaustas apie paminklą, po netrumpos pauzės prisipažino – tai jis išsiliejo savo biustą ir pasistatė sau paminklą.

„Pirmiausiai padariau iš molio, bet mama, per Visus Šventus parėjus nuo kapų, skėlė kauptuku ir sudaužė. Tada dariau iš bronzos. Kol kas vagys nenukabino“, – sakė J. Jakavonis.

Tik po netrumpo pokalbio su Jonu supratau pamiškės išmintį, kurios stokoja Vilniuje daužantys ir kabinantys lenteles aktyvistai: laisvoje šalyje kiekvienas jos pilietis turi teisę būti savo herojum.