Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta: tereikia sąraše pažymėti ne mažiau kaip 10, bet ne daugiau 15 pavardžių ir spausti „Balsuoti“. Deja, nepavyko, nes niekaip nesurinkau bent 10 žmonių, kurie nebūtų visiškai nežinomi arba žinomi ne ta prasme, kaip Druskininkų caro balkonėlyje paradams mojuoti mėgęs buvęs STT vadovas. Garbės žodis, aš ne pasityčioti, o tik gero norėjau.
Nemanykite, kad panaši bėda lydi tik socialdemokratus. Vidutinis rinkėjas yra toks keistas padaras, kuriam vienu metu norisi ir naujų veidų politikoje, ir dar, kad partijų siūlomi kandidatai būtų jam žinomi. Nors paklaustas geriausiu atveju prisimena porą Seimo skandalistų ir 3-4 didžiųjų partijų lyderius, kuriuos kasdien rodo televizorius. Bet garsiausiai šaukia, kad nėra už ką balsuoti.
2016 m. rudenį LVŽS atvedė į Seimą gausų būrį didžiosios politikos naujokų. Kadencijai baigiantis dauguma jų taip ir liko žinomi tik jų pačių patarėjams, padėjėjams bei šeimos nariams. Nebent kuriam iki rinkimų dar pavyks netyčia išgarsėti, kaip Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariui Audriui Šimui, kuris balsuodamas komitete pakėlė ranką, tarsi demonstruotų nacių pasisveikinimo gestą, už ką Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės buvo pelnytai pavadintas šūdo gabalu.
Kai niekam nėra jėgų suburti svajonių komandą, kuri, vos paskelbus kandidatų sąrašą, atrodytų pasiruošusi nušluoti visus konkurentus, tai nacionalinės politikos žvaigždes galima bandyti pakeisti vietinės reikšmės provincijos aktyvistais. 2018 m. per išankstinius rinkimus Zanavykų apygardoje TS-LKD kandidatė Irena Haase nugalėjo ir tuometį „valstiečių“ žemės ūkio ministrą Giedrių Surplį ir priesaiką sulaužiusį buvusį socialdemokratą Mindaugą Bastį. 2019 m. Žiemgalos apygardoje Joniškio profesinės technikos mokyklos direktorius, socialdemokratas Liudas Jonaitis įveikė buvusią televizijos laidų vedėją Rūtą Janutienę. Akivaizdu, kad vienmandatėse apygardose šis metodas veikia, bet daugiamandatėje iš provincijos savivaldybių tarybų narių ir frakcijos padėjėjų sudarytas sąrašas atrodo tarsi XX a. laidinių telefonų knyga.
Nuo kovo vidurio besitęsiantis ir dar nežinia kada pasibaigsiantis karantinas atėmė iš politikų galimybę asmeniškai susitikinėti su rinkėjais, sausakimšose salėse rengti entuziastingus šou, primenančius tinklinės rinkodaros platintojų suvažiavimus. Net Ramūnas Karbauskis atsižadėjo planų palikti Kultūros komiteto pirmininko postą ir gastroliuoti po rajonų kultūrnamius agituojant už savo partiją.
Teisingai padarė, nes kam reikalinga agitacija, kai yra Valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijų centras, surengiantis po kelias tiesiogiai transliuojamas spaudos konferencijas per dieną. O birželio 1-ąją visoje šalyje organizuojantis valdžios pergalės prieš COVID-19 virusą šventę.
„Liaudies vaikštynės, paradinės demonstracijos veikiausiai irgi bus. Laimingi moksleiviai su vėliavėlėmis. Svarbiausia, kad visur būtų sušokta „Kepurinė“, nes kokia gi rimta šventė be „Kepurinės“. Ir montažas „Kaip mes nugalėjome virusą“ labai praverstų. Su įterptomis padėkomis Vyriausybei ir Partijai. Kai viskas galiausiai baigiasi gerai. Ir visi lieka laimingi“, – neprašoma pataria tos keistos Pergalės dienos organizatoriams Nerija Putinaitė.
Skolintų pinigų dalybos pensininkams, vaikams, bedarbiams ir dar kam nors, ką dosnumu besivaržantys politikai dar prisimins apdovanoti, tarsi seno humoristinio serialo „Vedęs ir turi vaikų“ įžangoje, kur batų pardavėjas Alas Bundys dolerio banknotą duoda net ir šuniui, iki rinkimų nesibaigs. Tiesiog negali pasibaigti, nes jau įpratome ne užsidirbti, o gauti paramą iš valdžios. Kam po rinkimų teks pasakyti, kad balius baigėsi, tas amžiams atsidurs garbingoje liaudies nekenčiamų politikų sąrašo vietoje greta pensijų karpytojo Kubiliaus.
Tiesa, Lietuva dar galės pretenduoti į 6,3 mlrd. eurų iš kuriamo Europos atsigavimo fondo, kurio bendra vertė siekia 750 mlrd. eurų. Bet šios, anot Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus, „didžiausios Lietuvos istorijoje finansinės injekcijos“ turbūt neleis mums tiesiog pasidalinti, tarsi laimėto loterijos Aukso puodo. Gaila, juk beveik metus būtų galima kiekvienam šalies gyventojui mokėti po 200 erų per mėnesį. O paskui – nors ir nauja pandemija.