Daugiau kaip 3 tūkstančiai užsikrėtusiųjų koronavirusu per parą – jau neblogai. Bet dar nepakanka, kad imunizuotų žmonių dalis greitai pasiektų tokį lygį, kai virusas jau neturės galimybių plisti. Juolab, kad skiepijimas jau beveik sustojo. Jei tik politikai atsispirs pagundai pasekti Latvijos pavyzdžiu ir mus visus užkarantinuoti, spėčiau, kad po Vėlinių arba lapkričio viduryje jau turėsime 5-6 tūkst. užsikrėtimų per parą ir triženklius mirčių skaičius. O mums, laiku pasiskiepijusiems, reikės labai daug kantrybės stebėti tokią kolektyvinę savižudybę.
Apie medikus jau nekalbu, iki gruodžio sveikatos sistema vis tiek užsikiš taip, kad kurį laiką teks gyventi be jos. Visko gyvenime nesuplanuosi, bet porą mėnesių geriau pasisaugoti, kad neprireiktų trukdyti medikų. Ne visi tai gali sau leisti, pavyzdžiui, mano bičiulis ir kolega Arkadijus nerimauja: „Man lapkričio 15 d. numatyta operacija. Gal iki to laiko antivakserių sumažės natūralia eiga? Nelinkiu, žinoma, bet gerbiu jų meilę natūraliai evoliucijai“. Todėl jam ir mums visiems gal net geriau, kai užsikrėtusiųjų skaičiai didėja greitai, nes greičiau viskas pasibaigs.
Jeigu užsikrėtimų augimą dar vienu karantinu pristabdysime dabar, tai turėsime dar vieną bangą, kai tie, kurie persirgo anksčiau, jau neturės imuniteto. Suprantu, kad medikams nelengva bus matyti, kad neturi galimybės padėti visoms viruso aukoms, ir tiesiog suguldyti dūstančius ligonius kažkur gydymo įstaigos koridoriuje, kol galės kišti į maišą ir surašyti mirties liudijimą. Bet tas maišas yra sąmoningas antivakserių pasirinkimas, kurį taip pat privalome gerbti.
Pasitikrinau registracijos sistemoje – sausio 1 d. galėsiu gauti trečią vakcinos dozę. Nesitikiu, kad antivakseriai supras tokį mano nekantravimą dar kartą pajusti adatos dūrį, bet pasistengsiu vengti pykčio kalbėdamas ir rašydamas apie jų pasirinkimą įgyti imunitetą persirgimo būdu arba mirti, galbūt nusinešant anapus ir silpniausius artimuosius. Su tokia našta ne kiekvienas sugebėtų gyventi, tai turbūt esate išties stiprūs žmonės arba sąžinė veikia truputį kitaip, negu aš įsivaizduoju. Labai pasistengęs galiu suprasti netgi tuos, kas pasiskiepijo patys, bet neleidžia skiepyti namie slaugomų senų tėvų ar senelių. Juk eutanazija Lietuvoje neįteisinta, o greičiau paveldėti nekilnojamąjį turtą vis tiek norisi.
Siūlau bent pabandyti susitarti, kad visi galime bendrauti vieni kitus lengvai pašiepdami, gindami savo nuomonę, bet neperžengdami tos ribos, už kurios prasideda asmeniniai įžeidinėjimai ir grasinimas smurtu. Nes neapykantos kalba anksčiau ar vėliau virsta veiksmais, ką jau parodė šūviai į apsaugos darbuotoją Vilniuje.
Sutapimas ar ne, bet už teisę „laisvai numirti“ agituojanti filosofė, šaudynių išvakarėse feisbuke ragino Galimybių paso tikrintojus „apsupti atitinkama atmosfera, leisti pajusti, ką apie juos mano praeiviai, kaimynai, giminės, artimieji“. Absurdiška asmens duomenų apsaugos tvarka neleis visuomenei sužinoti, ar šaulys spaudė „Patinka“ prie to jos įrašo, ar patikėjo Sveikatos teisės instituto pareiškimais.
Galime amžinai diskutuoti, ar skatinantieji neapykantą dėl galimybės iškilti į politikos žvaigždes tuo metu, kai visuomenė ir taip sutrikusi, atsakingi už agresyvius savo sekėjų veiksmus? Juk jie neturėjo galios kažkam įsakyti šaudyti. Tačiau už genocidą Ruandoje buvo nuteisti ir radijo laidų vedėjai, kurie patys nenužudė nė vieno žmogaus, o tik nuosekliai kurstė hutų neapykantą tutsiams, virtusią masinėmis žudynėmis.
„Šovė ne vien tas asilas su pistoletu. Gaiduką nuspaudė Nida Vasiliauskaitė“, – teigia dainininkas Stanislavas Savickis-Stano. Tik ar toks griežtas vertinimas neveda mūsų į dar didesnį susipriešinimą?
Pandemija pasibaigs, o mums visiems drauge ir toliau reikės gyventi šitoje šalyje, vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, sirgti už tą pačią Lietuvos rinktinę sporto varžybose, vieniems iš kitų ką nors pirkti ir parduoti. Antivakseris – toks pats žmogus, kaip ir aš, net jeigu nebijo mirties ir vadina mane čipuotu zombiu. Net jeigu šaukia „Seimą lauk“ valdžiai, kurią aš išrinkau. Nebijau pirmas ištiesti ranką ir pasakyti, kad nejaučiu jokios neapykantos. O kai kuriais, pavyzdžiui, N. Vasiliauskaite, netgi paslapčia žaviuosi. Gal ir jums taip būna, kad žiūrėdamas prastą filmą pamažu imate simpatizuoti ne pagrindiniam pernelyg teigiamam herojui, o akiplėšiškam blogiukui?
Pripažindami, kad nepavyks pandemijos valdymo tema susikalbėti su ta 15-20 proc. visuomenės sudarančia mažuma, kuri tvirtai apsisprendė nesiskiepyti, negalim sau leisti prabangos visiškai nustumti jų į užribį. Įsigaliojus įstatymui, numatančiam, kad už COVID-19 testus jiems teks užsimokėti, nuo tos grupės dar atskils dalis abejojančiųjų, kurie pasiskiepys bent iš taupumo. Dalį senolių suvilios 100 eurų išmokos. Likusieji būtent dabar užsisklendžia bendraminčių grupėse ir sparčiai radikalizuojasi.
Jeigu tokį žmogų turite savo giminėje, gyvenate jo kaimynystėje ar drauge dirbate, pabandykime išlaikyti jo ryšį su realybe kuo daugiau bendraudami tomis temomis, kurios jus ne skiria, bet jungia. Galbūt klausotės panašaus stiliaus muzikos, žvejojate, domitės senais automobiliais, motociklais ar svajojate nukeliauti į tas pačias šalis? Gal per Vėlines aplankę protėvių kapus norėsite pasidalinti prisiminimais apie bendrus giminaičius? Jeigu net tai neįmanoma, tai bent apie orą visada galėsite šnekėtis. Išvengti jautrių vakcinacijos temų nebus sunkiau, negu pakaruoklio namuose nekalbėti apie virvę.
Antivakserių reabilitacijai galėtų būti taikoma ta pati metodika, kuri daugelyje šalių naudojama pavojingų sektų ir teroristinių organizacijų narių gražinimui į visuomenę. Bet kelias į santarvę ar bent pilietinę taiką prasideda nuo ištiestos rankos ir neabejingo žvilgsnio.