Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kiek Kremliaus projektų dalyvauja Seimo rinkimuose?

Amerikiečiai vėl prigavo Rusiją kišantis į jų prezidento rinkimus, o lietuviai naiviai tiki, kad esame saugūs nuo išorės įtakos arba visiškai neįdomūs agresyviems Rytų kaimynams. Tik iš kur mūsų Seimo rinkimų kampanijoje tiek rusiško kilmės sąmokslo teorijų ir šūkių, atkeliavusių tiesiai iš Vladimiro Putino režimo ideologijos?

Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos komitetuose noksta įstatymų projektai, kuriais ekstremistine organizacija būtų pripažintas įsivaizduojamas „tarptautinis Child free judėjimas“, o už bevaikystės propagavimą numatytos baudos iki 400 tūkst. fiziniams ir iki 5 mln. rublių juridiniams asmenims. Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas pranešė, kad parlamentarai pradėjo nagrinėti teisės aktus, kuriais siekiama uždrausti tai, ką jis apibūdino kaip propagandą internete, filmuose, reklamoje ir žiniasklaidoje, skatinančią „sąmoningą atsisakymą turėti vaikų“.

Labai panašiai Rusijoje buvo uždrausta viskas, kas susiję su LGBT, o teisėtvarkos institucijos puolė medžioti mistiniam „tarptautiniam LGBT judėjimui“ priskiriamus asmenis pirmiausia tarp pramogų pasaulio įžymybių, o paskui ir kitose gyvenimo srityse. Abu draudimai perkelia į įstatymus Vladimiro Putino pamėgtą „auksinio milijardo“ sąmokslo teoriją, neva egzistuoja slaptos jėgos, siekiančios mažinti gimstamumą besivystančiose Tračiojo pasaulio šalyse primesdamos jiems lyčių lygybės, LGBT teisių ir atsisakymo turėti vaikų idėjas, vartotojišką požiūrį į gyvenimą, skiepus, švietimą ir spalvotąsias revoliucijas.

V. Putinas įsiveržė į Ukrainą ir įklimpo į ilgą sekinantį karą pačiu netinkamiausiu laiku, kai Rusija išgyvena demografinę duobę. Dar nuo Antrojo pasaulinio karo, kai žuvo visa karta jaunų vyrų, o pokario metais prasidėjo gimstamumo bumas, tęsiasi gimstamumo kreivės bangavimas, būdingas ir tame kare dalyvavusios Vakarų šalims, bet ypatingai – Rusijai bei kitoms buvusios Sovietų sąjungos valstybėms, kare netekusioms daugiausiai žmonių.

Kariauti kitokiais būdais, kaip tik „mėsos šturmais“, kai už kiekvieną užgrobtą Ukrainos kaimelį sumoka tūkstančiais gyvybių, Rusijos armija nemoka. Stalino laikų tezė, kad gailėtis kareivių gyvybių nėra jokios prasmės, nes moterys prigimdys naujų, visiškai netinka šaliai, išgyvenusiai bet kuriai poindustrinei visuomenei būdingus demografinius pokyčius.

Kremliaus senukų iliuzijas, esą labai pasistengus galima atsukti laiką į XIX amžių, puolė įgyvendinti visa politinė sistema, pradėjusi kampanijas prie abortus, LGBT ir Child free idėjas. Švietimo sistemą bandoma paversti smegenų plovykla, kuri turėtų paruošti daug pigių kareivių, nes liberalių idėjų sugadinti šiuolaikiniai Rusijos jaunuoliai, užuot išėjęs savanoriais į karą, bėgo nuo mobilizacijos į užsienį, o kiekvieną mėnesį didėjančios išmokos samdiniams įsuko infliacijos spiralę. Nesvarbu, kad karas Ukrainoje negalės tęstis taip ilgai, kad Putino režimui pavyktų sulaukti, kol į frontą galės siųsti tuos, ką pagimdys nuo Child free idėjų apsaugotos rusės ar atsivertę į heteroseksualumą gėjai. Kūdikiai negimsta su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis, kad kitą dieną jau galėtų išvykti į frontą. Bet Kremliaus seniai įsivaizduoja, kad gyvens amžinai, o karas prieš Vakarų civilizaciją tik prasideda.

Rugsėjo pradžioje Jungtinių Amerikos Valstijų institucijos pateikė kaltinimus dviem Rusijos valstybinio transliuotojo „Russia Today“ vadovams ir apkaltino Kremlių slapta operacija, kuria siekta kištis į lapkritį vyksiančius JAV prezidento rinkimus. O prieš metus amerikiečių žvalgyba pasidalijo su maždaug 100 valstybių informacija apie tai, kad Rusija naudojasi savo šnipų tinklu, valstybės valdoma žiniasklaida ir socialiniais tinklais tam, kad pasaulyje pakirstų visuomenės pasitikėjimą rinkimais. Ir tik Lietuvoje per Seimo rinkimų kampanijos įkarštį – visiška tyla, tarsi būtumėm ne Rusijos ir Baltarusijos kaimynai, o kažkokia sala Ramiajame vandenyne.

Svarbiausias tokio kišimosi požymis – tos pačios sąmokslo teorijos ir „tradicinių vertybių“ gynimo idėjos, kurias V. Putino režimas pavertė oficialia savo ideologija, skamba ir mūsų kandidatų į Seimą susitikimuose su rinkėjais bei oficialiuose debatuose. O jeigu mūsų valstybės institucijos iki šiol nesugebėjo atskleisti finansinių srautų tarp Maskvos ir Lietuvos politikų, tai dar nereiškia, kad jų nėra. Naivu būtų tikėtis sugauti kurjerį, perduodantį lagaminą rublių lietuviškos partijos pirmininkui po stalu slaviškų patiekalų restorane. Juk ES ir JAV sankcijų Rusijai apėjimui sukurtos schemos gali veikti ir į kitą pusę.

Lietuvoje įgyvendinti draudimai juridiniams asmenims remti politinių partijų rinkimų kampanijas gali sudaryti klaidingą įspūdį, esą viskas čia idealiai skaidru ir kontroliuojama. Jei kažkuris politikos naujokas staiga imtų leisti milijonus reklamai per televiziją, iškart tai pastebėtumėm, tačiau yra ir kitų būdų įsisavinti ir panaudoti neaiškios kilmės pinigus. Nesunku juos išskaidyti į smulkias fizinių asmenų aukas, neva aukojamas kandidatuojantiems politikams. Galima pasamdyti minią agitatorių, kurie apsimes nemokamai dirbančiais rinkimų kampanijos savanoriais, apmokėti smulkias išlaidas kurui, papildomiems agitacinės medžiagos tiražams. O sunkiausiai susekti ir kontroliuoti, kam ir už kokius pinigus dirba armija interneto trolių, platinančių teigiamus komentarus apie kandidatus ir užsipuolančius jų oponentus.

Rusijos interesas, kad po Seimo rinkimų Lietuva turėtų neveiksnią bei susikildžiusią atstovaujamąją valdžią ir silpną Vyriausybę, nepajėgią užtikrinti krašto gynybos stiprinimo ir paramos Ukrainai tęstinumo, yra toks akivaizdus, kad dėl jo ginčytis nėra jokios prasmės. Skirtingai nuo Mariaus Laurinavičiaus, aš nevadinsiu konkrečių Lietuvos partijų „Kremliaus projektais“, nes tai teisingai suprastų ir išgirstų tik tie rinkėjai, kurie ir šiaip už tokias politines jėgas nebalsuos. Bet jeigu kurį Lietuvos politiką su V. Putinu sieja bendros vertybės, tai to galėtų pakakti mums patikėti, kad yra ir kažkas daugiau, skatinančio suinteresuotumą tas vertybes propaguoti.