Pastarąjį kartą 100 dienų nekritikuoti ką tik suformuotos Ingridos Šimonytės Vyriausybės 2020 m. rudenį žadėjo velionis Gediminas Kirkilas, tuomet vadovavęs dabar jau išnykusiai Lietuvos socialdemokratų darbo partijai.
„Tokia yra europinė tradicija, gaila, kad tik Lietuvoje jos nesilaikoma, bet mes stengiamės priminti“, – kalbėjo politikas.
Po ketverių metų, kai dešinieji atsidūrė opozicijoje, ką tik suformuota centro kairės valdančioji dauguma tokių nuolaidų pirmąsias 100 dienų nė nesitiki. G. Palucko Vyriausybė atėjo su prigimtine nuodėme – „Nemuno aušra“ koalicijoje, – todėl drožiama avansu.
Vyriausybės programoje – jokio pacifizmo
Kad ir kaip netekusieji valdžios dramatizuotų užsitęsusias G. Palucko Vyriausybės ministrų paieškas ir Remigijaus Žemaitaičio žodžių diarėją Seime, nieko baisaus dar nenutiko. Vyriausybės programoje netgi atsirado beveik viskas, ką patys konservatoriai būtų joje įrašę: 3,5 proc. nuo bendrojo vidaus produkto skyrimas gynybai, nacionalinės divizijos kūrimas ir pagalba Ukrainai.
Net jeigu tai įrašyta Prezidentūros iniciatyva, o realus Vyriausybės programos įgyvendinimas priklausys nuo ją lydėsiančio priemonių plano ir koalicijos partnerių gebėjimo susitarti dėl mokesčių reformos, mes jau nematysime to kairiojo pacifizmo, kurį G. Paluckas ir dalis jo bendražygių transliavo Rusijos invazijos į Ukrainą išvakarėse.
Net jeigu tai įrašyta Prezidentūros iniciatyva, o realus Vyriausybės programos įgyvendinimas priklausys nuo ją lydėsiančio priemonių plano ir koalicijos partnerių gebėjimo susitarti dėl mokesčių reformos, mes jau nematysime to kairiojo pacifizmo, kurį G. Paluckas ir dalis jo bendražygių transliavo Rusijos invazijos į Ukrainą išvakarėse.
„Galima ginčytis dėl detalių, koalicijos ir reikalų parlamente. Bet kalbant apie pačią Vyriausybę – kalbėti apie kažkokius prorusiškumus yra perspaudimas“, – įsitikinęs politologas Mažvydas Jastramskis.
Pakaunės savanorių maišto sindromas
Nors per tris dešimtmečius nuo 1990-ųjų kovo LKP-LDDP-LSDP ar šios partijos dominuojamos koalicijos su įvairiausiais populistiniais dariniais valdė Lietuvą ilgiausiai, bet kiekvieną kartą, kai Sąjūdis, o paskui Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pralaimi rinkimus ir būna patraukti nuo valdžios, jų elektoratą ištinka Pakaunės savanorių maišto sindromas. Užmiršusiems ir vakar gimusiems priminsiu, kad savanorių maištas Pakaunėje buvo tokia nepaklusnumo akcija, įvykdyta 1993 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais grupės ginkluotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanorių, savavališkai pasitraukusių iš dislokacijos vietų į miškus Kauno rajone, vadovaujamų Jono Maskvyčio. Pats su jais vos neišėjau, nes tada atrodė, kad rinkimus laimėjo buvę komunistai, kurie tuoj nuves mus atgal į Sovietų Sąjungą ir atkurs kolūkius. Nenuvedė ir neatkūrė, Lietuva augo ir brendo, reguliariai keičiantis valdžioje kairiesiems ir dešiniesiems.
Pakaunės savanorių maišto sindromas dabar labiausiai pastebimas ne miške, o socialiniuose tinkluose, kur ištikimiausi dešiniųjų partijų gerbėjai skelbia neišvengiamą Lietuvos valstybingumo pražūtį ir lygina G. Palucko Vyriausybę su „Gruzijos svajone“.
„Niekas jūsų tankais nepuls, kai galima pasiimt žemaitaičių, paluckų ar širinskienių rankomis. Jaučiat Gruzijos kvapą? Jis jau Seime“, – rašo kaunietis Remigijus Jakinevičius. O politologas Marius Laurinavičius skelbia: „To paties Kremliaus scenarijaus, kaip Gruzijoje ar Rumunijoje, įgyvendintojai jau iš esmės matuojasi valdžios mundurus Lietuvoje.“
Ar pavyks užčiaupti sirgalius?
Tokia proga būsiu atviras ir aš – nebalsavau nė už vieną iš centro kairės valdančiosios daugumos partijų ir mieliau matyčiau dar ketverius metus darbą tęsiančią Ingridos Šimonytės Vyriausybę. Tačiau rinkėjai nusprendė ją pakeisti kairiaisiais. Ne Kremlius, o Lietuvos piliečiai laisvuose, demokratiškuose ir daugmaž sąžininguose rinkimuose. Kažkodėl taip nutinka po kiekvieno TS-LKD buvimo valdžioje laikotarpio. Skirtingai nuo Gruzijos, kur balsavimo rezultatai buvo suklastoti, balsavimo biuleteniai glėbiais mėtyti į balsadėžes, o vaizdo įrašai apie tai iki šiol prieinami viešai, mūsų rinkimų skaidrumu nedrįsta abejoti net labiausiai pričiuožę sąmokslo teorijų propaguotojai.
Tuo pat metu vyksta labai pavojingi mūsų liberaliai demokratijai reiškiniai, kurie gali tapti įprasta praktika gniaužti laisvą žodį ir piliečių teisę reikšti nuomonę. Kalbu apie Visvaldo Matijošaičio inicijuotą „Žalgirio“ sirgalių teisinį persekiojimą už skanduotę, kurioje iš esmė nebuvo pasakyta nieko naujo, ko apie Kauno merą nebūtumėm žinoję. Jeigu šį kartą sirgaliai bus apdalyti administracinėmis baudomis, o teismai jų nepanaikins, tai ši praktika pasklis tarsi skaidriame ežere išpilta tepalo dėmė.
„Nemuno aušros“ ir visos centro kairės koalicijos demonizavimas šiuo metu veikia visai ne taip, kaip norėtų jį praktikuojantys aktyvistai – R. Žemaitaičio reitingai nuo to tik auga. Bet tuo pat metu vyksta labai pavojingi mūsų liberaliai demokratijai reiškiniai, kurie gali tapti įprasta praktika gniaužti laisvą žodį ir piliečių teisę reikšti nuomonę. Kalbu apie Visvaldo Matijošaičio inicijuotą „Žalgirio“ sirgalių teisinį persekiojimą už skanduotę, kurioje iš esmė nebuvo pasakyta nieko naujo, ko apie Kauno merą nebūtumėm žinoję. Jeigu šį kartą sirgaliai bus apdalyti administracinėmis baudomis, o teismai jų nepanaikins, tai ši praktika pasklis tarsi skaidriame ežere išpilta tepalo dėmė. O tada jau visi turėsime ieškoti Ezopo kalbos priemonių ir katalikiškos gimnazijos pradinukų žodyno pasakyti, ką galvojame apie viešus asmenis ir politikus.
Tai nepažįstamai poniai, kuri nusprendė daugiau nevesti vaiko į „Žalgirio“ areną, kad jis ten neišgirstų žodžio „kekšė“, kurio ji nesugebėtų paaiškinti, palinkėsiu nenurimti ir sudaryti bei išleisti „Vaikams nepaaiškinamų lietuvių kalbos žodžių žodyną“. Neabejoju, kad gausis stora knyga, reikės nemažai popieriaus ir gražių viršelių, todėl pinigų jos leidybai paprašykite Kauno mero – jums jis tikrai neatsakys.
Kremlius moko valdininkus karo užbaigimą vadinti „pergale“
Skirtingai nuo Pakaunės savanorių maišto sindromo kamuojamų TS-LKD rinkėjų, manau, kad pavojingiausias mums galėtų būti tas laikotarpis, kai D. Trumpas jau bus inauguruotas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu ir per 24 valandas užbaigęs karą Ukrainoje. Abejonių, kad šį pažadą amerikiečiams jis tikrai sugebės ištesėti, lieka vis mažiau. O abi kariaujančios šalys – agresorius ir jo auka – jau susitaikė su mintimi, kad teks sėsti prie taikos derybų stalo ir skelbti paliaubas.
Vos tik Ukrainoje nutils haubicos ir bombos daugiau nekris ant daugiabučių namų, mūsų valdančiojoje daugumoje būtinai atsiras politikas, kuriam paniš liežuvis pasiūlyti stabdyti krašto apsaugos stiprinimą ir tam skirtas lėšas nukreipti kitiems rinkimų pažadams tesėti. Gal švietimui, gal sveikatos apsaugai, keliams ar spartesniam pensijų didinimui. Argumentas, kad karas baigėsi, todėl jau galime atsipalaiduoti, tik ir laukia, kada bus panaudotas.
Rusijos prezidento administracija neseniai Pamaskvėje surengė seminarą regionų vicegubernatoriams, kaip pateikti visuomenei „specialiosios karinės operacijos“ prieš Ukrainą užbaigimą ir suformuoti „teisingą pergalės įvaizdį“. Leidinys „Komersant“ pranešė, kad valdininkus instruktavo vienas iš svarbiausių Kremliaus ideologų Sergejus Kirijenka, renginyje teigęs, esą į karo užbaigimą jautriai reaguos tik nedidelė dalis aršiausių patriotų, susirūpinusių, kad nepasiekti 2022 m. deklaruoti „specialiosios karinės operacijos“ tikslai: Kyjivo užėmimas, Ukrainos „denacifikacija“ ir „demilitarizacija“.
O nuosaiki visuomenės dauguma yra pasiruošusi priimti kaip pergalę tai, kas jai bus pateikta – užgrobtų Ukrainos sričių išsaugojimą. Kad ir kokia taikos sutartis būtų pasirašyta, regionų valdžia įpareigota iškart ją paskelbti didžia Vladimiro Putino pergale, prilygstančia Petro Didžiojo ir Stalino nuopelnams plečiant Rusijos imperiją bei Sovietų Sąjungą.
Prireiks visuomenės aktyvumo
Vos tik Ukrainoje nutils haubicos ir bombos daugiau nekris ant daugiabučių namų, mūsų valdančiojoje daugumoje būtinai atsiras politikas, kuriam paniš liežuvis pasiūlyti stabdyti krašto apsaugos stiprinimą ir tam skirtas lėšas nukreipti kitiems rinkimų pažadams tesėti. Gal švietimui, gal sveikatos apsaugai, keliams ar spartesniam pensijų didinimui. Argumentas, kad karas baigėsi, todėl jau galime atsipalaiduoti, tik ir laukia, kada bus panaudotas.
Būtent tada labiausiai prireiks bendrų teisingai grėsmes suvokiančių valdančiosios daugumos ir opozicijos Seimo narių, Prezidento bei pilietinės visuomenės pastangų, kad šiai pagundai pavyktų atsispirti. Nes kol V. Putinas gyvas, bet kokia taika yra tik laikinos paliaubos. Kol jam arba jo sosto paveldėtojams pavyks užkamšyti naftos doleriais karo naštos jau nepatempiančios ekonomikos skyles, prigaminti naujų tankų ir raketų, užauginti naują „patrankų mėsos“ kartą. Bet jeigu „Kremliaus projektais“ vieni kitus vadinsime jau dabar, tai gali būti labai sunku pažadinti politinių rietenų išvargintą visuomenę. Net ir tada, kai jos balso tikrai prireiks.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
