„Apklausos meluoja“, – dažniausiai sako politikai, kurių atstovaujamos politinės jėgos reitingų lentelėse nepatenka tarp prognozuojamų rinkimų nugalėtojų arba minimos ten tik kaip „Kita partija“. Tokios kalbos neša savyje nepasitikėjimą sociologijos mokslu ir abejones apklausų rengėjų sąžiningumu. Arba teiginį, kad melavimo nuodėme nusideda patys rinkėjai, pasakantys, neva balsuos už Remigijų Žemaitaitį, o paslapčia nusižiūrėję Eduardą Vaitkų.
Prezidentas Gitanas Nausėda dar nuo pavasario puikiai žino, kam galės patikėti formuoti naują Vyriausybę po rinkimų. Todėl ir šią savaitę susitikimus su partijų lyderiais pradėjo nuo Vilijos Blinkevičiūtės. Socialdemokratai (LSDP) gali prastai pasirodyti debatuose, nepakankamai aktyviai agituoti rinkėjus paskutinėmis savaitėmis prieš rinkimus, bet nuo atėjimo į valdžią neišsisuks. Net jeigu pirmajame rinkimų ture daugiamandatėje apygardoje juos puse procento gautų balsų pralenks Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), tai antrajame vis tiek suveiks principas „visi prieš konservatorius“ ir atneš LSDP tiek mandatų iš visų Lietuvos pakraščių apygardų, išskyrus sostinę, kad neliks jokių abejonių.
Kiekviena reitingų lentelės dugno partija debatuose žarsto dosnius pažadus mokytojams, gydytojams, pensininkams ir vaikus auginančioms šeimoms, stebuklingais būdais neva realizuojamus net be mokesčių didinimo. Nors iš tikrųjų kabinasi nagais ir alkūnėmis tik į galimybę patekti į Seimą ir turėti ten kelis savo atstovus, kurių balsai nieko nelems.
Toks aiškumas turi privalumų ir trūkumų, nes dalis rinkėjų gali pajusti, kad jų balsas nieko nereiškia: G. Nausėda jau iš anksto paskyrė socialdemokratus, rėmusius jį Prezidento rinkimuose, būti naujosios valdančiosios daugumos ašimi. Juk kiekviena reitingų lentelės dugno partija debatuose žarsto dosnius pažadus mokytojams, gydytojams, pensininkams ir vaikus auginančioms šeimoms, stebuklingais būdais neva realizuojamus net be mokesčių didinimo. Nors iš tikrųjų kabinasi nagais ir alkūnėmis tik į galimybę patekti į Seimą ir turėti ten kelis savo atstovus, kurių balsai nieko nelems.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Mažvydas Jastramskis, kurio prognozės dažniausiai neprašauna, įsitikinęs, kad į Seimą pateks septynios partijos. Socialdemokratai, jo teigimu, daugiamandatėje apygardoje gaus 21 proc. balsų, konservatoriai – 20 proc., „Nemuno aušra“ – 13 proc., Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – 9 proc., Liberalų sąjūdis – 7 proc., Laisvės partija – 6 proc., Sauliaus Skvernelio demokratai – 6 proc.
Lažintis iš pinigų dėl rinkimų rezultatų man draudžia žmona. Ir teisingai daro, nes dažniausiai gerokai prašaunu – prieš Prezidento rinkimus tikėjausi Igno Vėgėlės patekimo į antrąjį turą. Bet jeigu šiandien reikėtų užrašyti savo spėjimą, tai M. Jastramskio sudėliotas pirmąsias dvi vietas palikčiau ramybėje – skirtumas tarp LSDP ir TS-LKD gali būti minimalus, o pirmojo turo nugalėtojai paaiškės tik rinkimų nakties paryčiais, kai taps žinoma, ar didžiųjų miestų apylinkių balsų konservatoriams užteks atsigriebti už socialdemokratų pirmavimą mažose kaimiškose apylinkėse ir rajonų centruose.
M. Jastramskio išvardytą pateksiančių į Seimą politinių jėgų sąrašą privalau papildyti aštuntąja partija, kuri nuleis į kanalizaciją visas E. Vaitkaus viltis pakartoti Prezidento rinkimų rezultatą. Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga atsiims iš jo savo rinkėjus tautinių mažumų gyvenamuose šalies regionuose ir to pakaks jai pasiekti 5 proc. patekimo į Seimą ribą.
Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušros“ trečioji vieta taip pat nekelia abejonių pirmiausia todėl, kad jo sėkmės istorija dabar veikia kaip išsipildanti pranašystė. Kuo daugiau kalbame apie populizmo grėsmę, baisimės antisemitiniais R. Žemaitaičio pasisakymais ir reikalaujame iš sisteminių partijų nuo jo atsiriboti, tuo labiau pampsta jo įmitęs reitingas.
Laisva žiniasklaida pagal savo prigimtį tiesiog negali nerašyti apie tai, ką visi aptarinėja, o būtent tuo dėmesiu šis politikas maitinasi. Toks populiarumo augimas turi savo ribas, nes apsiriboja protesto elektoratu, tačiau neatmesčiau galimybės, kad tęsiantis rinkimų kampanijai „Nemuno aušra“ gali suvilioti ir dalį tų mažiau politika besidominčių rinkėjų, kurie savo nusiteikimą prieš dabartinę valdančiąją daugumą ketino realizuoti balsuodami už LSDP. O štai „Taikos koalicijai“, Petro Gražulio tautininkams ir kitai populistinei smulkmei R. Žemaitaitis prieš nosį užtrenks Seimo duris. Todėl prie M. Jastramskio prognozuojamų 13 proc. aš pridėčiau dar du ir spėju, kad „Nemuno aušra“ džiaugsis 15 proc. rinkėjų palaikymu.
Perstumdyti vietomis norėčiau kitas į Seimą pateksiančias partijas. Nes LSDP taip akivaizdžiai šalinasi žmogaus teisių temų, kad visi, kam jos dar rūpi, neišvengiamai bus priversti atsigręžti į Laisvės partiją. Sėkmingas laisviečių pasirodymas Europos Parlamento rinkimuose tokią galimybę patvirtina, todėl man knieti minėti ją iškart po „Nemuno aušros“ su tvirtu 8 proc. rinkėjų palaikymu, o LVŽS nuleisti žemiau už S. Skvernelio demokratus – atitinkamai 6 ir 7 proc. Porą M. Jastramskio duotų procentų atimčiau iš Liberalų sąjūdžio, kuris, išleidęs valstybės dotaciją teismo paskirtai baudai sumokėti, neturi nei išteklių, nei entuziazmo prisibelsti iki kiekvieno liberalių pažiūrų rinkėjo. Todėl 5 proc. daugiamandatėje apygardoje ir patekimas į Seimą liberalams bus labai geras rezultatas, leisiantis kitus 4 metus bent jau neišnykti iš mūsų politinės sistemos.
M. Jastramskio išvardytą pateksiančių į Seimą politinių jėgų sąrašą privalau papildyti aštuntąja partija, kuri nuleis į kanalizaciją visas E. Vaitkaus viltis pakartoti Prezidento rinkimų rezultatą. Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga atsiims iš jo savo rinkėjus tautinių mažumų gyvenamuose šalies regionuose ir to pakaks jai pasiekti 5 proc. patekimo į Seimą ribą.
Net žinodamas, kad Seimo rinkimų rezultatai ir valdančiosios daugumos pasikeitimas jau yra neišvengiamas, aš vis tiek eisiu balsuoti iš anksto arba rinkimų dieną. Nes mano balsas gali nulemti, kas iš vienmandatėje apygardoje besivaržančių kandidatų pateks į antrąjį turą. O daugiamandatės apygardos balsavimo biuletenyje būtinai reitinguosiu tuos politikus, kuriuos pažįstu bei jais pasitikiu. Ir pernelyg neliūdėsiu, jeigu niekur jie nepateks.
Yra dar dvi partijos, kurių patekimas į Seimą galėtų būti naudingas Lietuvos politinei sistemai: Žaliųjų partija ir Nacionalinis susivienijimas. Pirmoji stokoja charizmatiškų lyderių, galinčių įtikinti rinkėjus, kad balsavimas už žaliuosius nereiškia beprasmio balso išmetimo. Tikrasis Nacionalinio susivienijimo lyderis Vytautas Sinica pagaliau išdrįso išeiti iš prof. Vytauto Radžvilo šešėlio, bet išeikvojo priešrinkiminį laiką ir jėgas daugumai rinkėjų neaktualioms kovoms už Kazio Škirpos atminimo lentą. Užuot sutelkęs antiputiniškus dešinės rinkėjus, kuriems TS-LKD atrodo pernelyg liberali, V. Sinica pasiliko siaurą Birželio sukilimo liudytojų nišą, suspaustą tarp karingojo Lauryno Kasčiūno ir provincijos turgavietėse LGBT grėsme močiutes bauginančio Petro Gražulio.
Net žinodamas, kad Seimo rinkimų rezultatai ir valdančiosios daugumos pasikeitimas jau yra neišvengiamas, aš vis tiek eisiu balsuoti iš anksto arba rinkimų dieną. Nes mano balsas gali nulemti, kas iš vienmandatėje apygardoje besivaržančių kandidatų pateks į antrąjį turą. O daugiamandatės apygardos balsavimo biuletenyje būtinai reitinguosiu tuos politikus, kuriuos pažįstu bei jais pasitikiu. Ir pernelyg neliūdėsiu, jeigu niekur jie nepateks.
