Gerai pamenu 2016 ir 2020 m. rinkimų kampanijas – šiuo metų laiku kandidatai jau veržėsi prie mikrofonų visose kaimo bendruomenių šventėse, stengėsi atkreipti į save dėmesį socialiniuose tinkluose ir net vaikščiojo nuo durų prie durų, tikėdamiesi mus suagituoti. O dabar susidaro įspūdis, kad politinės partijos neturi nei lėšų, nei žmonių aktyviai ir ilgai rinkimų kampanijai organizuoti, todėl stengiasi ją kaip įmanoma sutrumpinti.
Pasiteisinimų girdėjau įvairių, pradedant teiginiu, kad visi kandidatai laukia, kada žinos savo numerius partijų sąrašuose, ir tik tada puls spausdinti plakatus bei lankstinukus. O be jų, kai neturi ko žmogui į rankas paduoti, tai ir susitikinėti su rinkėjais neva nėra jokios prasmės. Kiti prisipažįsta tiesiog taupantys pinigus, nes išleisti ketina tik tiek, kiek pavyks surinkti iš privačių aukotojų ir gaus iš savo partijai tekusių valstybės dotacijų.
Kai rinkėjų apklausose kelių partijų reitingai skiriasi paklaidos ribose, nė viena politinė jėga nešvyti būsimos pergalės nuojauta ir nesugeba tuo entuziazmu uždegti savo rinkėjų.
Dabartiniai valdantieji nėra tokie naivūs, kad tikėtųsi po 4 metų buvimo valdžioje pakartoti 2020 m. sėkmę. Švytuoklės dėsnis vis dar veikia, todėl centro dešinės politikai dabar ne tiek stengiasi pritraukti naujų rinkėjų, kiek varžosi tarpusavyje dėl ištikimo savo elektorato dėmesio. Svarbiausia jiems – ne abejotina viltis laimėti savo vienmandatėje apygardoje, bet galimybė patekti į Seimą per partijos sąrašą, gavus daugiau pirmumo balsų už vangesnius bendražygius.
Kairėje sumišimo ne ką mažiau, nors Prezidentas Gitanas Nausėda dar pavasarį paskubėjo iš anksto skelbti Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) rinkimų nugalėtoja, o socialdemokratų lyderę Viliją Blinkevičiūtę – būsima premjere. Tik nei ji pati labai veržiasi grįžti iš Europos Parlamento į Lietuvą, nei partijos bičiuliai skuba patikėti savo sėkme. Tą netikėjimą mato ir jaučia rinkėjai, todėl ima dairytis alternatyvų.
Politikai tokiu metu itin nenoriai kalba apie būsimas koalicijas po rinkimų, nors visiems akivaizdu, kad kažkuriai vienai partijai turėti daugumos Seime ir formuoti Vyriausybės nepavyks. O rinkėjai trokšta iš anksto žinoti, kokių staigmenų gali sulaukti po rinkimų.
Politikai tokiu metu itin nenoriai kalba apie būsimas koalicijas po rinkimų, nors visiems akivaizdu, kad kažkuriai vienai partijai turėti daugumos Seime ir formuoti Vyriausybės nepavyks. O rinkėjai trokšta iš anksto žinoti, kokių staigmenų gali sulaukti po rinkimų.
Pirmas ir mažiausiai tikėtinas scenarijus būtų dabartinės valdančiosios daugumos partijų pergalė ir Ingridos Šimonytės Vyriausybės veiklos pratęsimas. Net jeigu Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) sugebėtų laimėti rinkimus daugiamandatėje apygardoje, tai antrame Seimo rinkimų ture prieš jų vienmandatininkus susivienys visi varžovai. Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija neturi jėgų ir išteklių pakartoti 2020 m. rezultatams, todėl koalicijai prireiktų ketvirto partnerio. Kas juo galėtų tapti, dabar vargu, ar prisipažins, nors konservatoriai tikrai nekviestų į koaliciją nei „Nemuno aušros“, nei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS). O štai Sauliaus Skvernelio demokratus „Vardan Lietuvos“ gal ir bandytų sugundyti, jei jų netenkintų LSDP siūlomos sąlygos.
Socialdemokratai vengia bet kokių kalbų apie koaliciją su populistinės dešinės ideologija persmelktais Ramūno Karbauskio „valstiečiais“. Bet po rinkimų su jais valdžią mielai dalytųsi „Nemuno aušra“, „Taikos koalicija“, prisidėtų Lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga, Regionų partija ir pavieniai antisisteminiai vienmandatininkai. Man sunku patikėti, kad toks konfliktiškų asmenybių sambūris galėtų pagimdyti tvarią Vyriausybę, bet jų troškimas ketverius metus mėgautis valdžia gali suteikti jam stabilumo.
Antra ne ką mažiau hipotetinė koalicija – antisisteminių jėgų sąjunga. Igno Vėgėlės bendražygiais ir šeimamaršininkais papildyta LVŽS dabar yra visiškai kitokia politinė jėga, negu buvo 2016 ar net 2020 metais. Tai matydami socialdemokratai vengia bet kokių kalbų apie koaliciją su populistinės dešinės ideologija persmelktais Ramūno Karbauskio „valstiečiais“. Bet po rinkimų su jais valdžią mielai dalytųsi „Nemuno aušra“, „Taikos koalicija“, prisidėtų Lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga, Regionų partija ir pavieniai antisisteminiai vienmandatininkai. Man sunku patikėti, kad toks konfliktiškų asmenybių sambūris galėtų pagimdyti tvarią Vyriausybę, bet jų troškimas ketverius metus mėgautis valdžia gali suteikti jam stabilumo.
Jeigu populistams susitarti tarpusavyje nepavyktų, tai atsakomybę už šalies ateitį jaučiančios politinės jėgos gali pabandyti atidėti savo ideologinius skirtumus ir suformuoti „vaivorykštės“ koaliciją, kurioje būtų TS-LKD, liberalai, laisviečiai, socialdemokratai ir demokratai. Kažkada tai išties buvo sunku įsivaizduoti, bet landsbergininkų ir brazauskininkų tarpusavio neapykanta liko tik istoriniu paveldu. Tokia koalicija būtų labai trapi, bet užtikrintų šalies atsparumą išorės grėsmėms neramiais laikais. Kita vertus, opozicijoje likusiems populistams, skelbiantiems žūtbūtinę kovą prieš „neoliberalią pasaulio tvarką“, atsivertų galimybė 2028 m. jau tikrai perimti visą valdžią.
Galiausiai lieka ketvirtasis valdžios pasidalijimo scenarijus, kai LSDP ir „Vardan Lietuvos“, galbūt dar pasikvietę kažką iš smulkiųjų – Regionų partiją ar Liberalų sąjūdį, – sudarytų centro kairės koaliciją. Tokia valdančioji dauguma ir jos Vyriausybė remtųsi ne tik Seime turimais mandatais, bet ir Prezidentūros palankumu. Bet jai tektų atlaikyti TS-LKD kritiką už nepakankamą griežtumą Rusijos atžvilgiu, o LVŽS tuo pat metu tarkuotų už žemdirbiams nepalankų žaliąjį kursą. Netrukus imtų bruzdėti ir dalis socialdemokratų rinkėjų, reikalaujančių vykdyti kairiąją programą žmogaus teisių klausimais, o ne pataikauti konservatyviam Prezidentūros požiūriui į šeimą bei Katalikų Bažnyčios vaidmenį visuomenėje.
Bet kuri partija, surengusi veržlią ir brangią rinkimų kampaniją, per mėnesį dar gali atsiplėšti nuo varžovų. Tačiau man panašiau, kad rugpjūčio pradžios apatija tęsis iki pat rugsėjo vidurio, o paskui jau bus vėlu ką nors pakeisti, kai visą rinkėjų dėmesį susigrobs populistai, debatuose pasinaudojantys kiekviena proga kibti į atlapus tradicinėms partijoms.
Sąstingis partijų reitingų lentelėse ir apklausų paklaidos neviršijantys skirtumai tarp populiariausių politinių jėgų reiškia, kad bet kuri partija, surengusi veržlią ir brangią rinkimų kampaniją, per mėnesį dar gali atsiplėšti nuo varžovų.
Tačiau man panašiau, kad rugpjūčio pradžios apatija tęsis iki pat rugsėjo vidurio, o paskui jau bus vėlu ką nors pakeisti, kai visą rinkėjų dėmesį susigrobs populistai, debatuose pasinaudojantys kiekviena proga kibti į atlapus tradicinėms partijoms.
