Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl po karo litras benzino nekainuos vieno euro?

Kol mūsų Prezidentūra stumdosi su Vyriausybe, kuri daugiau gero nuveikė Lietuvai ir Pasauliui, o ukrainiečiai savo šalies pietuose vaduoja iš rusų vieną gyvenvietę po kitos tokiu greičiu, kad karo analitikai vos spėja perbraižyti žemėlapius, lietuviai ruošiasi pirmajai rūsčiai karo žiemai.

Kasmet taip būna – iškart po Grybų šventės ir Poetinio Druskininkų rudens mano kiemas pasidengia nukritusiais uosių lapais, o išvarytas į lauką katinas Juodas po akimirkos apsisuka ir taikosi įsmukti atgal į namus, kur jaukiai spragsi krosnelėje rusenančios malkos ir nuo radiatorių sklinda šiluma. Jau beveik neprisimenu tų prieštaringų jausmų, kai gyvendamas mieste tuo pat metu ir laukdavau, kada pagaliau įjungs centralizuotą daugiabučių namų šildymą, ir nerimaudavau, kokio dydžio sąskaitą gausiu už tą malonumą. Paklausinėjau butuose gyvenančių draugų ir beveik visi kartojo tą patį: dar nešildo, bendrija kūrenimo sezono pradžią stengsis atidėti kuo ilgiau, vos ne iki pirmojo sniego. Todėl daugelis įsijungia elektrinius radiatorius, visokius karštą orą pučiančius prietaisus ar bent išeidami iš namų atidaro vonios duris, kad „gyvatuko“ šiluma pasklistų po kambarius.

Vyriausybės pastangos spręsti Vladimiro Putino karo energetines pasekmes kompensuojant gyventojams ir verslams dalį šildymo ir elektros kainų darosi panašios į sausros ištikto miško drėkinimą vaikišku laistytuvėliu. Tiek pinigų, kad užtektų visus jais apdalyti, niekada nebuvo ir nebus. Vakarų pasaulis tai jau išbandė per pandemiją, kai valstybės mokėjo algas karantine uždarytiems gyventojams ir šelpė darbą nutraukusias įmones. Dabar už tą dosnumą visi mokame per infliaciją, seniai pralenkusią visas ekonomistų prognozes.

2020–2021 m. pandemijos „atostogas“, kai su kalyte Seira išvaikščiojom visus Veisiejų krašto miškus, o valstybė kas mėnesį pervesdavo į sąskaitą nors ir nedidelę, bet pakankamą susimokėti už elektrą ir internetą, Veisiejų turguje nusipirkti bulvių ir lašinių bei įsivarvinti į automobilio baką šlakelį nė euro už litrą tuomet nekainavusio benzino, išmoką, prisiminsiu kaip gražiausią savo gyvenimo laikotarpį. Pasakosiu apie jį anūkams, o šie negalės patikėti, kad tai nėra nukaršusio senio fantazijos.

Pasaulis po Rusijos-Ukrainos karo negrįš į prieškario būseną, net tuomet, kai ukrainiečiams pavyks išvaduoti visą savo šalies teritoriją ir išsinešdins paskutiniai griūvančiu Krymo tiltu sprunkantys okupantai. Litras benzino Leipalingio degalinėje nekainuos vieno euro, o dienos pietūs Druskininkų „Bebenčiuke“ – trijų. Ir kavos už eurą sostinės Gedimino prospekte neišgersiu. Nesvarbu, ar Putinas liks valdžioje, ar jį pakeis Ramzanas Kadyrovas, ar kažkuris iš liberalesnių valdančiojo elito atstovų, bet pokario Rusija negrįš į Vakarų energetinių išteklių rinką, tarsi nieko nė nebūtų nutikę. Jau vien todėl, kad Putino diversantai patys susprogdino abu „North Stream“ dujotiekius.

Mums kartais sunku suprasti, kam reikėjo tokio „Gazprom“ čiulptuvų nukapojimo. Kaip ir tai, kodėl Kremlius neuždarė Rusijos Federacijos sienų ir leido šimtams tūkstančių mobilizacijos vengiančių rusų pabėgti iš šalies. O juk šie Putino veiksmai gali būti nesudėtingai paaiškinami, jei tik suprasime, kokių tikslų jis siekia.

XX a. pradžioje Josifui Stalinui prireikė sušaudyti ir ištremti dešimtis milijonų Sovietų Sąjungos gyventojų, kol sukūrė visiškai jam paklusnią ir drebančią iš baimės šalį, pasirengusią ištverti bet kokius sunkumus. XXI a. pradžios Rusija buvo visiškai kitokia – vakarietiško gyvenimo būdo išlepinti didžiųjų miestų gyventojai svajojo apie naujausio modelio „iPhone“ ir atostogas Alpių slidinėjimo kurortuose, o ne rusifikuotą Šiaurės Korėjos modelį.

Visuomenės susitarimas, leidęs Putino aplinkos žmonėms išlaikyti savo rankose valdžią ir nekliudomai lobti grobstant viešuosius išteklius, o Rusijos Federacijos piliečiams gyventi vis geriau, bet nesikišti į politiką, sklandžiai veikė vos 10–15 metų. Po Krymo aneksijos Vakarų sankcijos sustabdė Rusijos ekonomikos augimą ir valdžiai teko rinktis – susitaikyti su augančiu žmonių nepasitenkinimu, kuris galiausiai juos nušluotų, arba imtis Stalino laikų represijų.

Iškart užveržti diržus valstybės represinis aparatas nebuvo pasiruošęs. Net ir Stalinui sunaikinti visus tikrus bei įsivaizduojamus jo režimo priešus prireikė ne vieno dešimtmečio. Teko spręsti logistinius iššūkius, kaip milijonus represuotųjų nugabenti į Sibirą, aptverti juos spygliuota viela ir saugoti, kad neišsibėgiotų.

Putinas tai padarė gerokai paprasčiau – paskelbė mobilizaciją ir paliko atviras sienas, kad visi potencialūs maištininkai pabėgtų iš šalies, o pasiliktų tik fanatiški jo šalininkai ir kelioliktos kartos alkoholikai, kuriems neturi jokios vertės nei jų pačių, nei kitų būtybių gyvybės.

Matant tokią Rusijos viziją Putino galvoje, gerokai lengviau paaiškinti ir abiejų dujotiekių „North Stream“ susprogdinimą. Tai buvo labai aiški žinia visam Rusijos politikos ir verslo elitui, kad kelio atgal jau nebėra. Dujos ir nafta nebetekės į Vakarus, o doleriai – į oligarchų sąskaitas. Durys užsidaro, o kitoje stotelėje jūs jau nebepažinsite kraštovaizdžio.