Valstybės biudžetą išgelbėjo vienas nykus vaiko ėmimo iš mamos vaizdo įrašas. Ir niekam jau nesvarbu, kaip gyvensime visus 2024-uosius metus, iki pat šios kadencijos Seimo ir Ingridos Šimonytės Vyriausybės pabaigos.
Vos prieš kelias dienas galėjau pamanyti, kad Lietuvai terūpi, kurio miesto Kalėdų eglutė šiemet dailiau papuošta. Kas spėja sekti eglių madas ir savo svarbiausioje aikštėje pastatė tikrą, girioje ar kokio priemiesčio gyventojo kieme nukirstą medį, o kas dar vargsta kamšydami eglišakiais metalinį karkasą.
Kol tikrų konfliktų nėra, galima juos imituoti, pakalbinant kokį etnologą, populiarumo siekiantį kleboną ar provincijos kraštotyrininką. Anie būtinai pasipiktins tokiu ankstyvu Kalėdų eglučių įžiebimu ir prisimins, kaip jų vaikystėje tėvas Kūčių rytą iš artimiausio valdiško miško parvilkdavo pačią gražiausią eglę, nukratęs chemtrailais neužterštą sniegą pastatydavo ją kambaryje ir puošdavo sausainiais bei saldainiais, pagamintais be konservantų ir GMO.
Tokios žiemos pasakos gal ir sueis vakar gimusiems skaitytojams, o aš pernelyg senas, kad neprisiminčiau, jog jas seka pokario pionieriai ir komjaunuoliai, anuomet švęsdavę ne Kalėdas, o tik sovietinius Naujuosius metus ir ant nutriušusios, bet tikrai pavogtos iš miško eglės viršūnės tupdydavę raudoną Kremliaus žvaigždę.
Potencialo virsti politikų susirėmimu dėl prioritetų ir vertybių turėjęs 2024 m. valstybės biudžeto svarstymas Seime praėjo tyliau, negu galėjau įsivaizduoti.
Padidinus skolą iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) valdantiesiems pavyko užkišti vis kažkuo nepatenkintus bendražygius, tad balsavo visi beveik vieningai. Opozicija neturėjo nei didelių vilčių kažkam sutrukdyti, nei didelių priekaištų, kad pinigai skirstomi ne taip, todėl prieš biudžetą balsavo, galima sakyti, iš pareigos teisingai pasirodyti savo rinkėjams.
O šiems tas „už – prieš“ visai nerūpėjo, nes pačiu laiku įsiliepsnojo naujas, kur kas labiau aistras kaitinantis skandalas – internete paplito vaizdo įrašas, kaip Vaiko teisių tarnybos ir policijos pareigūnai iš motinos paima nepilnametį sūnų.
„Nežinau, ar vakar buvo nors vienas žmogus, galėjęs be skausmo žiūrėti į sukrečiantį vaizdo įrašą iš Palangos“, – parašė feisbuke Prezidentas Gitanas Nausėda. Žiūrėjau keturis kartus – nesujaudino. Gal todėl, kad anksčiau, kai buvau jaunesnis, ne kartą teko stebėti naktinį pareigūnų patruliavimą ir iki soties prisižiūrėjau, kaip motinos ir tėvai dangstosi klykiančiais kūdikiais ir jau paūgėjusiais vaikais. O labiausiai šis manipuliavimo mūsų gailesčiu būdas išplėtotas Artimųjų Rytų kraštuose – nė vienas „Hamas“ propagandos filmukas apie tariamus Izraelio žiaurumus neapsieina be specialiai ta proga virkdinamų kūdikių.
Visuomenė, kuriai viešas prisipažinimas, kad nemėgstate svetimų vaikų, yra net baisiau už įtarimus pedofilija, yra ypač imli tokiam manipuliavimui ir nesantaikos kurstymui.
Pakanka prisiminti ne tokią jau seną Garliavos bylą, galiausiai virtusią violetiniu politiniu judėjimu, išsikvėpusiu, bet paskleidusiu savo radikalizuotus aktyvistus į daugelį partijų ir visuomeninių sambūrių. „Drąsos kelias“ valdančiąja politine jėga anuomet taip ir netapo, bet vien tai, kad jis pateko į Seimą, jau gundo šiuolaikinius mergaičių ir berniukų gynėjus tą kelią pakartoti iš naujo.
Prezidentui juk būtinai reikia lipti ant pirmtakės mindyto garliavinio grėblio ir komentuoti skyrybų bylas. Jei tik „Marijampolės mamyčių turgelis“ ir „Nerimti anekdotai be cenzūros“ feisbuke aptarinėja tą pačią temą, tai ir Gitanas Nausėda jau čia. Ir ne iš gero – po advokato Igno Vėgėlės pareiškimo apie ketinimą dalyvauti rinkimuose dėl tų turgelio mamyčių balsų teks rimtai pasivaržyti.
2019 m. G. Nausėda buvo nepartinis kandidatas, niekaip nesusijęs nei su tuomet valdžiusia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), nei su opozicijoje buvusia, bet vis tiek provincijoje arogantišku elitu laikyta Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD). Buvo tik šviežias veidas pernelyg ilgai užsitęsusiame politikų rietenų seriale. Tačiau šiemet jis tokio pranašumo jau neturi.
Pirmajame ture tarp keliolikos pernelyg didelių resursų rinkiminei agitacijai neplanuojančių skirti varžovų jam tikriausiai pavyks užimti pirmąją vietą. Valdančiųjų simpatikų balsai išsidalys tarp gerokai pavargusios, iš šmaikštuolės tapusios irzlia tetule Ingridos Šimonytės ir pernelyg mažai už sostinės elito feisbuko burbulo ribų žinomo Dainiaus Žalimo.
Dvikova su vienu iš jų antrajame ture G. Nausėdai būtų ne varžybos, o tikra šventė su žinomu iš anksto inauguracijos scenarijumi. Prezidentūros agitatoriai jau dabar galėtų pradėti žerti komplimentus Vyriausybei, kad tik kaip nors pavyktų priartinti tokį svajonių išsipildymą.
Kur kas didesnė tikimybė, kad lemiamas mūšis dėl antrosios G. Nausėdos kadencijos vyks be valdančiosios daugumos atstovų, bet su dabar dar oficialiai nežinomu socialdemokratu arba antivakserių bei šeimų sąjūdžių advokatu Ignu Vėgėle. O čia jau įvaizdžiai keičiasi vietomis ir dabartinis prezidentas iš paprasto žmogaus gynėjo tampa valdžios elito atstovu.
Balsai patys nesusirinks, o rinkimai patys nesilaimės, todėl G. Nausėda visą pirmąją kadenciją ne tik gastroliavo po provincijos miestelius, bet ir reguliariai stengėsi pasakyti apie kiekvieną aktualiją būtent tai, ką norėjo girdėti dauguma rinkėjų.
Iš čia per pandemiją atsirado kritika Galimybių paso politikai, pernelyg lėtam ir neva prievartiniam skiepijimui, koketavimas su „basomis mamomis“. Paskui buvo sveikinimas Šeimų maršui ir tokie ant homofobijos ribos balansavę pareiškimai, kurie turėjo neleisti niekam iš naujai iškylančių populistinės dešinės veikėjų perimti iš G. Nausėdos lyderystės.
Tačiau fragmentuotoje ir ideologiškai susipriešinusioje visuomenėje bandymai vienu metu įtikti visiems gali atnešti visiškai priešingą rezultatą – nepatikti niekam. Ilgai skaitinėjau šeimamaršinio pakraščio ir gretimų judėjimų narių diskusijas socialiniuose tinkluose ir galiu jums paliudyti, kad būtent taip ir nutiko – G. Nausėda ten vertinamas kaip sisteminių jėgų pastumdėlis, nesugebantis vesti tautos į išsvajotąją praeitį be LGBT ir liberalios demokratijos.
Tiesa, I. Vėgėlė taip pat ne visiems patinka, bet pastangos vienyti visą protesto elektoratą apie šį kandidatą jau dabar yra pastebimos, o iki rinkimų dar yra laiko abejojantiems atsiskyrėliams įtikinti. Antrajame ture jį neabejotinai paremtų Ramūno Karbausko LVŽS ir daugelis regionų carukų, jau dabar susitikimuose vadinančių advokatą „būsimuoju prezidentu“.
Laimėti prieš I. Vėgėlę solidžiu skirtumu G. Nausėda antrajame ture sugebės tik tuo atveju, jeigu už jį, kaip už mažesnį blogį, prisivers balsuoti TS-LKD ir liberalių partijų rinkėjai. Tačiau kiekvienas šeimamaršinis ar neogarliavinis Prezidento pasisakymas tokią galimybę mažina – tvirtas pažiūras turinčiam žmogui gali tiesiog nepavykti įtikinti save už jį balsuoti net iš išskaičiavimo.
Tuomet visiškai įmanomas tampa 2002 m. Valdo Adamkaus ir Rolando Pakso antrojo rinkimų turo scenarijus, o paskui – ir labai komplikuoti Seimo rinkimai 2024 m. spalį, kai ilgai prognozuotą Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pergalę netikėtai pakeistų šviežiai susibūrusios prezidentinės populistinių jėgų koalicijos triumfas.
Viešos paliaubos su konservatoriais visą kadenciją besitęsiančiame žodžių kare prieš antrąjį Prezidento rinkimų turą būtų pavojingos G. Nausėdai, nes sukeltų riziką, kad už jo varžovą skubės balsuoti visi, nekenčiantieji TS-LKD ir nusivylę valdančiosios daugumos politika. Bet be konservatorių rinkėjų balsų prieš I. Vėgėlę laimėti jam bus dar sunkiau.
Nuo šios dilemos sprendimo labai priklauso ne tik antrojo rinkimų turo rezultatai, bet ir antrosios G. Nausėdos kadencijos politika. Juk žinojimas, kad trečios kadencijos jau nebus, išlaisvina nuo poreikio pataikauti minios nuotaikoms. Tada ir pamatytumėm, koks iš tikrųjų yra G. Nausėda.