Pirmųjų karo dienų šoką beveik visi išgyvenome panašiai – atidžiai sekėme kiekvieną pranešimą iš Ukrainos, ieškojome socialiniuose tinkluose ukrainiečių publikuojamų vaizdų apie degančius Rusijos tankus, numuštus sraigtasparnius. Neišgirstos radijo žinios ar neperžiūrėta portalų naujiena kėlė nerimą ir kaltę. O gal praleidau kažką svarbaus, gal mūšiuose jau nutiko lemiamas persilaužimas, paskelbtos paliaubos ar Vladimiras Putinas užspringo savo pagieža?
Bandžiau bent trumpam pabėgti nuo mąstymą ir netgi kūną sukaustančio streso į pavasarėjantį mišką, fotografuoti ką tik parskridusias gerves ir vištos likučius dorojantį suopį. Nepadėjo, nesugebėjau atsispirti poreikiui nuolat žvilgčioti į telefono ekraną.
Susidėlioti galvoje viską į savo vietas pagelbėjo tik aktyvi veikla – kelionės į Lenkijos-Ukrainos pasienį ir protesto akciją prie Rusijos ambasados Vilniuje. Paaiškėjo, kad būti tarp pabėgėlių dalią patyrusių ukrainiečių arba prakeiksmus agresoriui siunčiančios bendraminčių minios yra gerokai lengviau, negu likti vienam su savo nerimu bei kaltės jausmu.
Mano senelis Juozas, sovietų valdžios įkalintas Čiukotkos politinių kalinių lageryje, sugrįžo gyvas ir netgi sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tik todėl, kad visuomet tikėjo: blogis negali triumfuoti amžinai ir likti nenubaustas. O išgyvenusieji nacistų koncentracijos stovyklose taip pat prisiminė, kad tarp ištvėrusiųjų visas kančias nebuvo tų, kurie prarado viltį išsigelbėti.
Ne vieną karą iš arti matęs žurnalistas Arkadijus Babčenka pataria žmonėms, kurie negali atsitraukti nuo karo naujienų srauto sekimo ir jaučiasi prislėgti bei bejėgiai ką nors pakeisti, užsiimti aktyvia fizine veikla – tvarkyti namus, plauti indus ar ką nors sutaisyti. Jo teigimu, blogiausia, kai žmogus dėl tokio streso nustoja praustis, valytis dantis, keisti kojines.
„Niekam nebus naudos, jeigu įvarysite save į priešinfarktinę būseną. Jei šiuo metu jūsų neatidėliotini reikalai ir išgyvenimas nepriklauso nuo nuolatinio naujienų srauto sekimo, tai nieko baisaus nenutiks, jei bendrą situaciją sužinosite ne dabar, o po 3 valandų. Okupantų kolonos vis tiek degs, kažkur vyks apšaudymai, o karas tęsis. Bet jūs išvengsite nervinio išsekimo“, – kalbėjo savo „Youtube“ kanale A. Babčenka.
Būdami santykinai saugūs NATO bei Europos Sąjungos šalyje, mes negalime tarsi per neperšaunamą stiklą stebėti sulėtintą, bet labai detalų vaizdą, kaip Putino armija griauna Ukrainos miestus ir žudo jų gyventojus. Ir laukti, kol suveiks ekonominės sankcijos arba nutiks stebuklingas perversmas Kremliuje. Mums gyvybiškai reikalingas tikėjimas, kad nepalikome ukrainiečių žūti vienui vienų, o mūsų – kolektyvinių Vakarų – tiekiama pagalba suteiks jiems galimybę laimėti šitą karą už savo laisvę ir už mus. Vos tik akimirkai sudvejoju Ukrainos pergale, kaltės jausmas tampa nepakenčiamu. Todėl vis dažniau renkuosi informaciją iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų oficialių paskyrų socialiniuose tinkluose net ir suprasdamas, kad jų vaizduojama karo eiga pagražinta ukrainiečių ir pasaulio tikėjimui palaikyti.
Ar yra tokiam tikėjimui Ukrainos pergale objektyvių priežasčių? Vilčių teikia visiškas Rusijos plano žaibiškai užimti Ukrainos sostinę ir suimti arba nužudyti Volodymyrą Zelenskį žlugimas. Didžioji dalis vasarį prie Ukrainos sienų sutelktų Putino pajėgų jau įėjo į puolamą šalį, bet lemiamam persilaužimui jų neužteko. Pskovo desantininkai ir Sirijoje kovos patirtį įgiję „specsnazo“ daliniai sunaikinti ukrainiečių arba atitraukti persigrupavimui, o į mūšius eina sutrikę 18-mečiai šauktiniai iš Rusijos užkampių, kurių tėvai neturėjo įtakos ar pinigų išsukti savo vaikus nuo tarnybos.
Kai Putinui baigsis jauna patrankų mėsa, jis ne nutrauks puolimą, bet paskelbs visuotinę armijoje tarnavusių vyrų iki 60 metų mobilizaciją. Kremliaus propagandos kanaluose pasipils reportažai, kaip prie karinių komisariatų rikiuojasi eilės rusų, besiveržiančių į Ukrainą „mušti fašistų“. Jie gi tiek metų skandavo „Galim pakartoti!“ per gegužės 9-ąją ir pagaliau sulaukė progos patirti malonumą sudegti tanke arba grįžti iš karo lauko ligoninės be užpakalinių kojų.
Artilerijos ugnimi ir bombardavimu apgriautus Ukrainos miestus Rusijos armijai vis tiek teks užiminėti kaip Antrajame pasauliniame kare – užverčiant savo žuvusių kareivių kūnais. Bet Stalino kareivukus pirmyn stūmė NKVD daliniai, šaudydavę į nugaras sustojantiems ir bandantiems apsigręžti. Nenustebčiau, jeigu Putinas atgaivintų ir šitą šlovingą Sovietų armijos tradiciją.
Beveik 45 mln. gyventojų turinčios Ukrainos neįmanoma okupuoti su 200 tūkst. kareivių. Iki šiol užimtose gyvenvietėse rusai sugeba kontroliuoti tik kokį seniūnijos administracijos pastatą ir kelias sankryžas, sutemus slėpdamiesi už savo šarvuočių ir baikščiai dairydamiesi, iš kurio lango į juos nusitaikys snaiperis. Visą šalį okupuoti Putinas tiesiog neturės kuo.
Iš smalsumo pažiūrėjau, ką dabar kalba ir rodo technologijų naujienų apžvalgas anksčiau kurdavę Rusijos videoblogeriai. Ne tik tie, kurie kiekvieną savo „Youtube“ kanalo laidą pradeda žodžiais „Karui – ne!“, bet ir lojalūs režimui arba apolitiški. Nes kiekvieną savaitę aptarinėjus gandus apie būsimus „iPhone 14“ ir „iPhone SE3“, dabar tiesiog neįmanoma nepastebėti, kad „Apple“ produkcijos pardavimas Rusijoje visiškai sustabdytas. Todėl jie daugmaž sąžiningai vardija, kurio banko kortelės, mokėjimo paslaugos bei socialiniai tinklai jau neveikia, ir ko dar labai greitai neliks Rusijoje. Aptarinėja, kaip reikės grįžti prie CD diskuose platinamos piratinės programinės įrangos ir kiniškų telefonų be „Google“ paslaugų. Pataria neskubėti pirkti to, ką dar galima gauti, nes pinigų likučių netrukus gali pritrūkti net maistui.
Turtingiausi ir nuovokiausi Rusijos žmonės skuba išskristi iš šalies, kol dar liko šalių, per kurias galima tai padaryti. Nes geležinė uždanga veriasi taip sparčiai, kad nesuskubusieji išvykti labai greitai liks ilgam įkalinti su alkana orkų minia, valdoma išprotėjusio tirono.