Kai dangaus ir asfalto spalvos visai nesiskiria, o dar neseniai liepsnojęs lapų ryškumu klevas prie vieškeliuko tiesia aukštyn tik plikas šakas, nelengva surasti ir sau parodyti tokių naujienų, kurios įkvėptų vaikščioti po tą niūrų priešžiemio pasaulį išsišiepus tarsi loterijos ar rinkimų laimėtojui.
„Žydai, visur žydai, jie viską užvaldė“, – sklinda per visą gatvę iš pagyvenusios ponios telefono garsiakalbio pokalbis su nežinoma pašnekove. Kita ne mažiau nuoširdi tetulė skambina į radiją ir visai Lietuvai atvirauja: „Nesuprantu, ko prie to Žemaitaičio visi kabinėjasi. Mes visais laikais tą eilėraštuką deklamuodavom.“
Tamsus gaivalas, tūnojęs labiausiai įstrigusių praeityje mūsų artimųjų galvose, įsidrąsino ir prasiveržė tarsi užsikišęs nuotekų vamzdis. O progresyvūs jauni ir gerai apmokami didmiestiečiai apsimeta nustebę, iš kur visa tai atsirado. Juk gyvename XXI amžiuje, kai „neapykantos kalba“ paskelbtas ne tik vulgarus antisemitizmas, rasizmas, samprotavimai apie moters vietą virtuvėje ir juokeliai apie gėjų santykių anatomiją. Visai ne pamažu politkorektiško kalbėjimo ribos taip susiaurėjo, kad tilpti jose įmanoma tik tylint arba kartojant darnaus tvarumo konsultantų parengtus paruoštukus.
Kiek nuostabos ir pasipiktinimo buvo žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose, kai Vilniaus arkivyskupijos kunigas Ričardas Doveika pasakė, esą net 80 proc. Lietuvos gyventojų bijo drąsiai reikšti savo nuomonę. Dėl procentų galima pasiginčyti, bet vargu, ar gali būti paneigta nuostata, kad naudingiau bus patylėti, jeigu, pavyzdžiui, dirbate mokykloje ir tebetikite Sovietų Sąjungos propaguota savanoriško Baltijos šalių prisijungimo teorija. Arba užimate atsakingas pareigas pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje, bet paslapčia žavitės teorijomis, kad skiepais Billas Gatesas ir Pasaulio sveikatos organizacija bando išnaikinti žmoniją. Ir dar tikite, kad ligas sukelia piktos akies nužiūrėjimas bei praeitame gyvenime padaryti blogi darbai.
Kol visi tyli, vengdami už kitokią nuomonę sulaukti pasekmių, lengva susidaryti iliuziją, kad visuomenėje daugmaž egzistuoja sutarimas, o teiginiai, esą Žemė apvali, vyrai ir moterys bei visos rasės – lygūs, LGBT ideologija neužkrečiama pamačius viešai už rankų susikabinusią vienalytę porą, ligas platina virusai, o Rusija vykdo grobikišką karą Ukrainoje, transliuojami sisteminės žiniasklaidos, įtikino absoliučią daugumą piliečių.
Kol visi tyli, vengdami už kitokią nuomonę sulaukti pasekmių, lengva susidaryti iliuziją, kad visuomenėje daugmaž egzistuoja sutarimas, o teiginiai, esą Žemė apvali, vyrai ir moterys bei visos rasės – lygūs, LGBT ideologija neužkrečiama pamačius viešai už rankų susikabinusią vienalytę porą, ligas platina virusai, o Rusija vykdo grobikišką karą Ukrainoje, transliuojami sisteminės žiniasklaidos, įtikino absoliučią daugumą piliečių.
Apklausose gaunami duomenys, kiek gyventojų nenorėtų, kad jų kaimynystėje įsikurtų romai, musulmonai, žydai ar vienalytė šeima, atspindi tik ledkalnio viršūnę, nes keistesnes pažiūras turintys žmonės tiesiog netiki tų apklausų anonimiškumu, todėl pasirenka politkorektiškus atsakymų variantus arba visiškai atsisako atsakinėti.
Naivu buvo tikėtis, kad trejų rinkimų metais neatsiras nė vieno politiko, kuris ryžtųsi pasinaudoti užtildytos Lietuvos dalies nepasitenkinimu ir ant jos sprando išjoti į valdžią. Ruoštis jiems teko gerokai iš anksto, nes marga sąmokslo teorijų ir neapykantos ideologijų gerbėjų minia tūnojo skirtinguose socialinių tinklų burbuluose ir jau tikrai nesekė, kas ką pasako Seimo posėdžiuose.
Pretendentų susirinko tiek daug, kad net man atrodė, jog nė vienam iš jų gali nepavykti tapti ta vienintele ryškiausia rinkiminių metų žvaigžde. Bet žmonės atsirinko rimčiausią įdirbį šioje srityje padariusius Petrą Gražulį ir Remigijų Žemaitaitį. Pirmasis gavo dovanų Europos Parlamento nario mandatą, kad savo kovą prieš LGBT galėtų tęsti pačioje „blogio irštvoje“. Iškart, kai tik išmoks naudotis balsavimo mygtukais ir nepasiklysti Briuselio gatvėse.
Užtildytus rinkėjus sužavėjo R. Žemaitačio drąsa pasakyti tai, ką jie visada galvojo, bet nedrįso viešai prasitarti. Dar vakar žmogus manė, kad yra vienas su savo neteisingomis pažiūromis, o šiandien į jo gyvenimą nužengė švytintis gelbėtojas, paėmęs už rankos ir pasakęs, kad gėdintis jau nereikia. Jis kalba ta pačia neapykantos kalba ir išlaisvina nedrįsusius viešai jos vartoti.
Remigijui Žemaitaičiui buvo lemta visai kita misija – įkūnyti daugybę tarpusavyje prieštaraujančių rinkėjų lūkesčių. Todėl jo greitakalbė tokia keista, sakinio dalys apie „Landsbergių nusikaltimus“, žydus ir Palestiną, mokesčius ir KGB agentų paviešinimą beveik nesisieja tarpusavyje. Logikos čia nereikia ieškoti, nes ribotų teksto suvokimo gebėjimų rinkėjui pakanka išgirsti atskiras frazes, atpažįstamas kaip jam mielos sąmokslo teorijos raktiniai žodžiai. Užtildytus rinkėjus sužavėjo R. Žemaitačio drąsa pasakyti tai, ką jie visada galvojo, bet nedrįso viešai prasitarti. Dar vakar žmogus manė, kad yra vienas su savo neteisingomis pažiūromis, o šiandien į jo gyvenimą nužengė švytintis gelbėtojas, paėmęs už rankos ir pasakęs, kad gėdintis jau nereikia. Jis kalba ta pačia neapykantos kalba ir išlaisvina nedrįsusius viešai jos vartoti.
Todėl R. Žemaitaičio partijos „Nemuno aušra“ įtraukimas į valdančiąją koaliciją turi gerokai didesnę reikšmę, negu mums bando pateikti Vyriausybę formuojantys socialdemokratai. Net kai koalicijos sutartis papildyta saugikliais apie kovą prieš antisemitizmą, R. Žemaitaičio rinkėjai gauna aiškų signalą, kad tokios pažiūros jau nėra kliūtis kelyje į politinę galią. O kai kurie, iki šiol laikę jas slepiama, bet nelabai svarbia savo tapatybės dalimi, dabar sieks ginti savo pasirinkimą balsuoti už aušrininkus viešai gindami teisę būti antisemitais.
Tai yra geniali improvizacija, kurios prireikė tuomet, kai iš daugybės nekorektiškų pasisakymų tik viena žydų tema tapo apkaltos ir baudžiamojo persekiojimo pagrindu. Ponas Remigijus nesutriko, apsidairė ir pakėlė nuo žemės tą kruviną pagaliuką iš žydšaudžių anūkų eilėraštuko, prie kurio niekas kitas viešai nedrįso nė prisiliesti.
Nelabai tikiu, kad R. Žemaitaitis galėjo iš anksto suplanuoti tokią politinės komunikacijos strategiją, kad tuometiniai valdantieji patys jį išgarsins per apkaltą ir viešus raginimus izoliuoti nuo valdžios. Panašiau, kad tai yra geniali improvizacija, kurios prireikė tuomet, kai iš daugybės nekorektiškų pasisakymų tik viena žydų tema tapo apkaltos ir baudžiamojo persekiojimo pagrindu. Ponas Remigijus nesutriko, apsidairė ir pakėlė nuo žemės tą kruviną pagaliuką iš žydšaudžių anūkų eilėraštuko, prie kurio niekas kitas viešai nedrįso nė prisiliesti. O jį iškėlęs ir užlipęs ant sprando neapykantos žydams apakintam rinkėjui, iškart pasivertė bjauria Vyčio parodija.
Aušrininkų naujajame Seime laukia toks pats likimas, koks ištiko visus vienam politiniam ciklui sukurtus darinius nuo Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos, 2008 m. Seimo rinkimuose gavusios per 15 proc. balsų, iki 2020 m. „iššovusios“ Laisvės partijos. 2028 m. bus kiti gelbėtojai, kitos pasaulio ir Lietuvos aktualijos. Viliuosi, kad jie bent jau atsispirs pagundai kelti iš tamsių tautos sąmonės užkaborių patį šlykščiausią ten tūnantį antisemitizmo demoną.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
