Kurį laiką net atrodė, kad Malinauskas gali tapti koronaviruso Nerijum Cesiuliu – išjoti ant koronaviruso į tautos didvyrius panašiai, kaip Alytaus meras iškilo virš liepsnojančių padangų kalnų. Netapo visai ne todėl, kad nemokėjo teisingai užsidėti respiratoriaus ar neįtiko Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovui, sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai. Jų konfliktas dėl biurokratinių kliūčių dezinfekavimo skysčių gamybai iš karto buvo per daug teatrališkas, kad būtų tikras.
Malinauskas pasiplovė pačiu laiku. Kol koronavirusas dar plito tik iš Kinijos ir Italijos, visiškai pakako nuraminti beprasidedančią paniką operatyviu statistikos apie ištirtus įtariamų ligonių mėginius skelbimu. Pakako medikų ir karių su kaukėmis oro uostuose bei instrukcijų sugrįžusiems iš užkrėstų zonų lietuviams karantinuotis namuose.
Tai leido laimėti laiko, per kurį daug kam atrodė, kad situacija iš tikrųjų kontroliuojama – tebėra tik viena vasario pabaigoje juo užsikrėtusi šiaulietė.
Bet būtent Malinauskas, vadovaudamas Ekstremalios situacijos operacijų centro komunikacijai, geriausiai žino, kas mūsų laukia toliau. Per keletą pastarųjų dienų šimtai infekuotųjų koronavirusu aptikti Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje ir kitose ES šalyse. Iš jų ir į jas lietuviai keliauja ne tik lėktuvais, bet ir automobiliais, autobusais ir keltais. Trečiadienį, kai tapo žinoma, kad COVID-19 jau pasiekė Lenkiją, savo akimis įsitikinau, kad pasienyje ties Lazdijais jokių informavimo ir konsultavimo priemonių dar nespėta imtis.
Savaitės pabaigoje Lietuvos savivaldybės, vykdydamos ministro Verygos rekomendaciją, viena po kitos skelbė gripo epidemiją. Pradiniai gripo simptomai panašūs į COVID-19, manantiems, kad susirgo gripu, patariama telefonu pranešti savo šeimos gydytojui ir laukti savo namuose, kol pasveiks. O jeigu karščiuojantys ligoniai kažkur ir kreiptųsi, koronavirusą aptikti gali tik viena laboratorija.
Neturiu medicininio išsilavinimo, kad galėčiau prognozuoti, per kiek laiko prasiverš po gripo kilimu sušluotas COVID-19 – gal iškart po Kaziuko, o gal po Kovo 11-osios 30-mečio renginių. Bet iki šv. Velykų neišvengiamai sulauksime to, kas dabar vyksta daugelyje Vakarų Europos šalių. Kuo mažesnė šalis, tuo labiau sukrečia jos visuomenę žinia apie kiekvieną viruso auką, o lietuviai dar ir turi gražią tradiciją ieškoti kaltųjų bei pirštu rodyti į, jų manymu, netinkamai reaguojančią vyriausybę.
Nesunku atspėti, kokių neadekvačių veiksmų prisigalvos Seimo nariai, jei jau dabar santūrus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Emanuelis Zingeris įregistravo įstatymo projektą dėl kainų ribojimo ekstremalių situacijų metu. Masinio kruopų pirkimo priepuolį atlaikiusiems prekybininkams tik to ir betrūko – bet kuri prekė, kurios kainą imsis reguliuoti valdžia, kaip mat dings nuo lentynų. Kam neteko to patirti vėlyvuoju sovietmečiu, paskaitykite, kaip Hugo Chavezas reguliavo kainas Venesueloje. Jeigu manote, kad mūsų Seimo dagių ir tomilinų galvose mažiau socializmo vatos, tai galvokit iš naujo. O aš dar spėjau, būdamas paaugliu, sostinės Karoliniškių mikrorajono „Saturno“ parduotuvėje sudalyvauti muštynėse dėl paprasčiausių vištų kiaušinių. Randų neliko, bet prisiminimai iki šiol neišblėso.
Malinauskas išvengė ne tik visai nesmagios misijos būti koronaviruso atpirkimo ožiu, bet ir pareigos ginti Skvernelį tuomet, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija priims sprendimą dėl Upės gatvės asfaltavimo. Tyrimui atlikti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas numato trijų mėnesių terminą, o pradėtas jis dar gruodį.
Negana to, iki vasaros Lietuvą turėtų pasiekti koronaviruso sukelto pasaulio ekonomikos sukrėtimo pasekmės. Nebursiu iš kavos tirščių ar gaidžio Modesto vidurių, į kokio gylio duobę krisime, bet gali būti, kad šiandien besišaipantieji iš kruopas perkančių pensininkų jau rudeniop tegalvos, kurį iš vyresnių giminaičių verta aplankyti, kad būtų pavaišinti dubeniu grikių košės.