Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl socialdemokratai kratosi koalicijos su konservatoriais?

Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis, kaip nemylimas, bet įkyrus jaunikis, atkakliai peršasi į koalicijos partnerius Vilijos Blinkevičiūtės socialdemokratams. Tarsi vis dar nesuprastų, kokia toksiška po ketverių metų buvimo valdžioje tapo TS-LKD.

V. Blinkevičiūtė puikiai žino, ko nori dauguma rinkėjų – matyt LSDP ne vieną apklausą savo reikmėms užsakė ir išnagrinėjo rezultatus. Šitie Seimo rinkimai bus rinkėjų kerštas konservatoriams už viską, ką išgyveno per 4 metus: pandemiją, karą, infliaciją, nerimą dėl reformų, klimato kaitą ir grybų nedygimą.

Taip jau veikia žmogaus smegenys, kad visas savo kančias ir nemalonumus jam reikia personalizuoti. O kas gali geriau tam tikti, negu esantieji valdžioje. Vladimiras Putinas toli, virusas pernelyg mažas, ekonomikos ir gamtos dėsniai išvis nesuprantami, bet yra valdžia, kuri turi vardus pavardes ir partijos pavadinimą. Todėl visą patirtą blogį ir neteisybę tiesiog būtina sutapatinti su šiuo nelengvu laikotarpiu valdžioje buvusiais politikais. Ir atkeršyti jiems per rinkimus.

Visos globalios ir vietinės reikšmės problemos tokiu būdu išsprendžiamos vienu brūkštelėjimu balsavimo biuletenyje. Ketveri metai nubraukti, pradedame nuo švaraus lapo su kita valdžia. Dabar jau viskas bus kitaip, tarsi Naujaisiais metais, kai pažadate sau daugiau negerti, susirasti darbą, nemušti sugyventinės ir neimti greitųjų paskolų.

TS-LKD politikai didžiuojasi įveikę didžiausius nuo Pasaulinės finansų krizės laikų iššūkius: atrėmę Akiaksandro Lukašenkos organizuotą migrantų antplūdį, suvaldę pandemiją ir energetinių išteklių kainų šuolį, pademonstravę Lietuvos lyderystę telkiant pagalbą Ukrainai. Tačiau didžioji Lietuvos žmonių dalis, išskyrus ištikimiausius konservatorių rinkėjus, tai mato visiškai kitaip. Valdžia ne sprendė problemas, o tik į jas daugiau ar mažiau nevykusiai reagavo, kol galiausiai pati tapo didžiausia problema.

Pandemija nebuvo įveikta – koronavirusas tiesiog nusilpo ir taip visiems nusibodo, kad tiesiog nustojome kreipti į jį dėmesį. Pažaboti infliaciją Ingridos Šimonytės vyriausybė turėjo tiek pat galių, kaip įveikti klimato kaitą. Beliko tik stebėti, kaip Europos centrinis bankas didino palūkanų normą ir padalinti infliacijos suneštas mokestines pajamas pensininkams bei biudžetinių įstaigų darbuotojams.

Lietuvių ir visų europiečių nuovargis nuo karo Ukrainoje pasireiškia labai panašiai, kaip visai neseniai reagavome į pandemiją. Ukrainiečių žūtys, miestų sugriovimai ir žmonių kankinimai, sukrėtę kiekvieną žmogų karo pradžioje, beveik nustojo veikti ir tapo kasdienybe. Dėmesio sutelkimas į grėsmės šaltinį, organizmo išteklių mobilizacija ir adrenalino antplūdis negali tęstis neribotą laiką. Žinios apie karą galiausiai tampa kasdienybės dalimi, aukos – ne asmeninėmis tragedijomis, o statistika. Lieka tik negausūs pagalbos Ukrainai aktyvistai, tiesiogiai įsitraukę į pagalbos teikimą ir aukų rinkimą, kuriuos vis labiau erzina didėjantis visuomenės abejingumas.

Jokia „Taikos koalicija“ karo Ukrainoje neužbaigs, bet ji nusitaikė į tuos rinkėjus, kuriems labiausiai trukdo ramiai gyventi ne pats karas, o TS-LKD politikų pastangos nuolat apie jį priminti. O kadangi LSDP taip pat pretenduoja į nemažą dalį pavargusių nuo karo rinkėjų balsų, tai jai būtų tiesiog pražūtinga dabar neatsiriboti nuo koalicijos su konservatoriais galimybės. Gintautas Paluckas dar 2022 m. pradžioje pavadino TS-LKD „karo partija“, matyt netikėdamas, kad Rusija iš tikrųjų gali užpulti Ukrainą, tačiau dabar ta pravardė įgauna naujų prasmių. Socialdemokratų vyriausybei nereikės nei mažinti paramos Ukrainai, nei krašto apsaugos finansavimo, bet pakaks tik mažiau apie tai kalbėti, sutelkiant dėmesį į socialines, švietimo ir sveikatos apsaugos problemas.

Kurį laiką V. Blinkevičiūtės vyriausybei užteks tik aimanuoti, kaip nuvarė šalį konservatoriai, bet apie 2026 m. rinkėjai jau tikėsis pajusti socialdemokratinės politikos pasekmes. Tačiau per tą laiką gali pasibaigti karas ir vėl pradėti augti vartojimas svarbiausiose mūsų eksporto rinkose. Todėl vyriausybei beliks tinkamai iškomunikuoti lietuvių gyvenimo pagerėjimą, kaip savo nuopelną. Ir jokiu būdu nesiimti jokių reformų, kurios galėtų apkartinti mėgavimąsi sočiu gyvenimu.

Apsaugoti nuo pagundų tesėti LSDP rinkimų programoje išvardintus reformų pažadus socialdemokratus gali tik geri koalicijos partneriai. Tokie, kurie laiku pasipriešintų mokesčių didinimui ir kitiems nepopuliariems sprendimams. Todėl be Sauliaus Skvernelio demokratų į valdančiąją daugumą būtina pakviesti arba liberalus ir laisviečius, arba ką nors iš tolimosios dešinės populistų. Netinka tik LVŽS, nes Ramūnas Karbauskis nusiteikęs visas jėgas ir toliau skirti kerštui jį išdavusiam S. Skverneliui. Tokios rietenos naujoje vyriausybėje rinkėjų tikrai nesužavėtų. O štai „Nemuno aušra“ puikiai tiks, nes Remigijus Žemaitaitis ir Agnė Širinskienė taip atkakliai veržiasi į valdžią, kad už postus Seime ir Vyriausybėje atliks bet kokį jiems patikėtą vaidmenį.

Bet kuri politinė jėga, net ir Kremliaus propagandos naratyvus retransliuojančios Lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga ir Eduardo Vaitkaus vedama Lietuvos liaudies partija iš bėdos gali būti pakviesti į valdančiąją koaliciją, jei tik turės savo atstovų Seime. Nes net jie per šiuos rinkimus nebus tokie toksiški, kaip konservatoriai.

Nevalia pamiršti ir Prezidentūros vaidmens, nes akivaizdi Gitano Nausėdos parama socialdemokratams nėra besąlygiška. Ir tarp tų sąlygų nesunku įžvelgti ne tik kairiųjų nuostatų žmogaus teisių srityje atsisakymą, bet ir visišką TS-LKD išvarymą iš valdžios pradedant Seimo dauguma bei Vyriausybe ir baigiant visomis Lietuvos savivaldybėmis. Prezidento nuoskauda už visus per ketverius metus patirtus pažeminimus ir patyčias viešojoje erdvėje yra tokia stipri, kad nurims jis tik tuomet, kai G. Landsbergio ir I. Šimonytės partija išvis nustos egzistavusi arba atiteks Lauryno Kasčiūno krikdemams.