Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl sotus nesupranta, už ką balsavo alkanas?

Tarpuvaldžiu vadinu tokį laiką, kai rinkimų rezultatai jau suskaičiuoti ir visiems akivaizdu, kad ketverius metus atidirbusi valdančioji dauguma neišliks valdžioje, bet nauja Vyriausybė dar nesuformuota. O Didžiuoju Tarpuvaldžiu – trapų laiką tarp dviejų Seimo rinkimų turų, kai nė rinkimų nugalėtojai dar nebūna iki galo aiškūs.

Iš to, kas Seimo rinkimuose jau suskaičiuota ir du kartus perskaičiuota, tarsi grįžus iš girios mano pintinėje atsargiai sudėti rudeniniai baravykai, visiems labai knieti daryti išvadas, pirmiems paskelbti, kas liks opozicijoje, o kas bus valdžioje. Prezidentas Gitanas Nausėda Seimo rinkimų rezultatus ir naujosios premjerės pavardę pasakė mums pavasarį, tai ko dar abejojote, kad taip ir nutiks? Apklausos taip pat nemelavo ir bent jau tris pirmąsias vietas užėmusias partijas dažniausiai išdėliodavo teisinga tvarka.

Paprasčiausia būtų ligšiolinių valdančiųjų pralaimėjimą aiškinti rinkėjų simpatijų švytuokle. Nuo 1992 m., kai kairiąja Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP) pasiskelbę Algirdo Brazausko ekskomunistai nušlavė paprastam žmogui per trejus metus spėjusią įkyrėti Sąjūdžio valdžią, ta švytuoklė vis nerimsta. Tačiau kas gi tiems rinkėjams neįtiko šį kartą, kai, jeigu tikėčiau valdančiųjų politikų ir bankų ekonomistų žodžiais, Lietuvos ekonomika augo sparčiau už kaimynų, o gyventojų perkamoji galia didėjo?

Visi vidurkiai gražiai atrodo grafikuose ir lentelėse, tačiau kai jūs graužiate kopūstą, o kaimynas – mėsą, statistiškai abu valgote balandėlius. Jauna, sveika, išsilavinusi, miestuose gyvenanti Lietuva patiria savo pajamų augimą gerokai aiškiau negu 450 tūkst. žmonių, kurie, anot „Maisto banko“ vadovo Simono Gurevičiaus, stokoja maisto. Jeigu jus arba jūsų šeimos narį užklumpa liga, o Ligonių kasų finansuojamos operacijos teks laukti eilėje, kol prireiks jau ne jos, bet ritualinių paslaugų, tai visa gerovės iliuzija išsisklaido pavėjui, tarsi sugrėbta ant šaligatvio rudeninių lapų krūva.

Infliacija jau beveik suvaldyta, bet tas jausmas, kad būtiniausios kasdienio vartojimo prekės bei paslaugos pabrango gerokai labiau, negu liudija visus kainų pokyčius apibendrinusi statistika, užklumpa kiekvieną, apsilankiusį parduotuvėje. Aukštesnė vidurinė klasė dėl to gal atsisakys šiemet keisti „iPhone 15“ į „iPhone 16“ – vis tiek skirtumo nelabai pajustų. Arba atostogaus šilto vandenyno pakrantėje, po pasvirusiomis kaip reklaminiame lankstinuke palmėmis, ne keturis, o tris kartus per metus. Tačiau ar taip pat jaučiasi ir pusamžė provincijos bibliotekininkė, dirbanti po ketvirtį etato dviejuose bažnytkaimiuose, turinti specialių poreikių vaiką, nuo muitinės uždarymo laikų atsitiktiniais uždarbiais besiverčiantį sutuoktinį ir senus tėvus, kurie pradeda neatpažinti vienas kito ir užmiršta ant viryklės užkaistą arbatinuką, bet negali patekti į globos namus, nes pensijų neužtenka už juos sumokėti?

Štai iš kur ateina ta nuostaba, kai paskelbiami pirmieji rinkimų rezultatai iš mažųjų apylinkių, šviesmečiais nutolusių nuo sostinės žiburių, kur kasmet didėjančio valstybės biudžeto pinigai, užuot banaliai pamaitinę, sušildę ir aprengę skurstantį žmogų, sruveno į „minkštuosius“ projektus įgyvendinančių viešųjų įstaigų sąskaitas, o konsultantai brangiais kostiumais nuotoliniu būdu mokė lentinėje būdelėje su širdele gamtos reikalus atliekančius varguolius, kaip jo didenybė Dirbtinis Intelektas padės gyventi tvariai ir socialiai atsakingai.

Galima kiek tik norite šaipytis, kad keliolika procentų Lietuvos rinkėjų per kiekvienus rinkimus ieško vis naujų gelbėtojų. O paskui nusivilia ir jais. Bet atokių šalies pakraščių žmonės tai daro iš nevilties, kad sisteminės partijos iš savo reitingų aukštybių sugebės pamatyti problemas ir pagaliau ne imituoti jų sprendimą, bet iš tikrųjų kažką daryti.

Ar gali taip nutikti, kad besiformuojanti centro kairės koalicija, veikdama drauge su gerovės valstybės idėjos neatsisakančiu Prezidentu, iš tikrųjų imsis socialinę atskirtį mažinančių reformų? Bandyti tai padaryti jiems neabejotinai teks, nes rinkėjų pasitikėjimo mandatą gavo būtent dėl tokių didžiosios visuomenės dalies lūkesčių. Tačiau išlieka ir nemaža rizika, kad mokesčiai didės net ir tiems, kam dabar ir taip sunkiai sekasi išgyventi – nė minimalios algos neužverslaujantiems savarankiškai dirbantiems asmenims, laisviesiems kūrybininkams, – o turtingiausios interesų grupės pasirūpins, kad joms būtų paliktos landos, leidžiančios išvengti tikro pajamų mokesčių progresyvumo. Ypač, jei valdančioji dauguma bus trapi ir sulipdyta iš bet ko, kas tik sutiks prie jos jungtis.

„Aplink kokias idėjas, vertybes, principines nuostatas ir pozicijas gali susivienyti toks margas ir jau politinių nuoskaudų užgyvenęs būrys?“ – iškart po rinkimų stebėjosi Paulius Gritėnas. Tarsi nežinotų, kad pati valdžia savaime yra stipriausias vienijantis veiksnys.

Beliks sulipdyti tą aritmetinę daugumą, išsidalyti postus Seime ir Vyriausybėje, o toliau naujos valdančiosios daugumos stabilumą garantuos jos narių troškimas kuo ilgiau išlikti valdžioje, naudotis šios teikiamu galios jausmu, privilegijomis bei galimybėmis kurti lojalių žmonių struktūras po savimi. Prezidentas taip gyvena jau antrą kadenciją ir vargo nemato.

Koalicijos esmė juk yra „be konservatorių“. Jei reikės, priims į ją bet ką, kad tik aritmetinė dauguma susiformuotų. Žvelgiant paviršutiniškai, būtent to ir norėjo šių partijų rinkėjai – pakeisti dabartinę konservatorių, liberalų ir laisviečių valdančiąją daugumą bet kuo kitu.

Bet ką jie ir gaus. O po ketverių metų vėl stebėsis, kodėl tebesimaitina „Maisto banko“ skanukais, kai žadėtoji gerovė jau turėjo būti atėjusi ir į jų namus.