Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl uždraudė degtinę jogurto indeliuose, o ne glifosatą?

Rugsėjo pabaiga – tinkamiausias metas bambėti ir keiktis, geresnio nerasite visus metus. Jeigu dabar kaip reikiant nesusirauksite ir nepasakysite artimiesiems ar neparašysite feisbuke, ką galvojate apie visas tas nesąmones, kitos progos gali tekti laukti visus metus.

Pradėkim nuo oro. Jeigu ryte išėjote iš namų apsivilkę lengvais rūbais, nes televizorius vakar žadėjo dieną būsiant beveik vasarišką šilumą, tai, gramdydami ledą nuo automobilio priekinio stiklo arba slėpdamiesi nuo vėjo visuomeninio transporto stotelėje, jau tikriausiai pajutote pirmus peršalimo požymius. Po pietų saulė spigina taip, kad jūsų rūbai jau dvokia prakaitu, o veidas ir delnai limpa prie daiktų bei kitų žmonių, bet tai – tik kančių pradžia.

Vakare grįžtate į savo butą daugiabučio namo bendrijoje, kurioje gyvena bent vienas sveikuolis, su Dainiumi Kepeniu šaldęs kankolus ledinėje jūroje. Ir būtent nuo jo valios priklauso, kada bus įjungtas centrinis šildymas. Todėl, kai lauke pirmoji šalna nubalina žolę, jūs suabejojate ar namas nebuvo pastatytas iš ledo luitų, tarsi šiaurės tautų iglu trobelė. Būčiau parašęs „eskimų“, bet nesu tikras ar šiais politinio korektiškumo laikais taip galima vadinti žmones, kuriuos Donaldas Trumpas norėjo nusipirkti su visa jų sala.

Neabejokite, kad centrinis šildymas bus įjungtas tada, kai prasidės bobų vasara, ar kaip ją ten dabar galima vadinti. Neištvėręs karščio atlaposite visus langus, užmiršęs, kad gyvenate ne sostinėje, parašysite kelis feisbuko postus prakeikiančius merą Remigijų Šimašių, ir prieš kelias dienas beveik išgydytą peršalimą subrandinsite iki plaučių uždegimo.

Galėjote jau seniai nusipirkti elektrinį šildytuvą, kainuoja ne brangiau už ano penktadienio jūsų pasisėdėjimą bare, ir įjungti jį, vos tik bute tampa vėsoka. Arba, kaip tai padariau aš, apsigyventi nuosavame name užmiestyje ir pats sau būti šilumos ūkio direktoriumi. Bet tada nebūtų dėl ko raudoti feisbuke.

Šių metų rugsėjo pabaiga turi savų privalumų – unikalių priežasčių keiktis ir bambėti, kurių kasmet nepasitaiko. Būti susierzinę ir pikti pagrįstą priežastį turi visi, turintieji bėdų dėl padidėjusio skrandžio rūgštingumo – trys ketvirtadaliai, o gal ir keturi penktadaliai Lietuvos. Nes sveiką skrandį, dvylikapirštę žarną ir kitus maistą apdorojančius kūno agregatus turi tik tie, kas visą gyvenimą maitinosi beskonėmis garuose virtomis daržovėmis, kruopomis ir žegnodavosi praeidami pro vyno skyrių, o suuodę iš kaimynų kiemo sklindančius apskrudusio kepsnio kvapus skambindavo policijai. Arba kilusieji iš Rytų kraštų. Sako, jie ten nuo vaikystės ryja riebaluose čirškintus padarus, kuriuos mes vadiname savo augintiniais, gausiai apibarstytus tokiais aštriais prieskoniais, kad pabirę ant stalviršio gali pradeginti skylę. Ir nesiskundžia skrandžio problemomis.

O mes, sezoninių opaligės paūmėjimų kamuojama tauta, kaip tik dabar sužinojome, kad veikliosios medžiagos ranitidino turintys vaistai, kuriuos rijome ne vieną dešimtmetį, gali sukelti vėžį. Ne visiems, gal tik 6 žmonėms iš 100 tūkstančių, vartojusiems tuos vaistus didžiausiomis leidžiamomis dozėmis. Bet vis tiek uždraudė.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) agentūra ne taip seniai pateikė tyrimo išvadas, kuriose teigiama, kad piktžolių naikinimui žemės ūkyje naudojamas glifosatas taip pat veikiausiai sukelia vėžį, bet jo Lietuva drausti neskuba. Nes agrokoncernams bus sunkiau uždirbti milijoninius pelnus ir supirkti per stebuklą dar išlikusių smulkių šeimos ūkių žemę. Todėl, kai vaistinėje sužinosite, kad visiškai tokio pat poveikio vaisto, kuris pakeistų ranitidiną, tiesiog nėra, būtinai pasakykite, kad Ramūnas Karbauskis skrandžio opaligės tikriausiai neturi, nes net kavos nuo vaikystės neragavo. Taip, kad girdėtų visa eilė.

Ketvirtadienį Seimas nusprendė, kad nuo 2020 m. lapkričio 1 d. nebeturėsime degtinės jogurto indeliuose ir stipraus alaus bei vaisių vyno plastikinėje taroje, didesnėje nei 1 litras. Aiškinamajame rašte Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos iniciatoriai teigia, kad jos tikslas – „sumažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą girtaujantiems asmenims“. Tūkstančiams sunkia alkoholizmo forma sergančių žmonių tai buvo pigiausias būdas palaikyti alkoholio koncentraciją organizme. Gal pataisą sumanęs Seimo TS-LKD frakcijos narys Paulius Saudargas ir galėtų įsivaizduoti, kad neradę parduotuvės lentynose šių gėrimų alkoholikai staiga pasveiks ir nuskubės tiesiai į bažnyčią dėkoti už stebuklingą išsigelbėjimą. O iš tikrųjų tik bus priversti išleisti alkoholiui daugiau pinigų, net jei dėl to liks nevalgę vaikai ar reikės išnešti iš namų parduoti paskutinius daiktus.

Silpniausių ir labiausiai pažeidžiamų žmonių sąskaita pasipildys valstybės biudžetas, daugiau uždirbs prekybininkai, legalių alkoholinių gėrimų gamintojai ir spirito kontrabandininkai. O veiksmingas gydymas nuo alkoholizmo provincijos girtuoklėliams kaip buvo taip ir liks sunkiai pasiekiamas. Nes, likus iki rinkimų vieneriems metams, rūpintis tokiais greito efekto neduodančiais reikalais jau niekam nerūpi. O politikų, kurie sugebėtų suprasti ir krikščioniškai užjausti vargšus alkoholikus man dar neteko sutikti.

Paskutinį rugsėjo šeštadienį iki soties prisiskųsti gamtą valdančių jėgų sąmokslu prieš dzūkus galėsiu Varėnos grybų šventėje. Vaikščiosiu po mugę ir kiekvienam sutiktam pažįstamam gadinsiu nuotaiką savo aimanavimu, kokie blogi metai pasitaikė, miškai išdžiūvę, grybų nėra. Jei ten būsite ir jūs, būtinai pritarkite tai dzūkiškai raudai ir nuo savęs dar ką nors pridėkite apie piktą švedų mergaitę Gretą, gąsdinančią mus kažkokia klimato kaita.