Gūdžiais vėlyvojo brežnevizmo laikais mano tėvų virtuvėje Antakalnyje kažkuris iš ilgokai su taure rankoje vakarojusių rašytojų papasakojo anekdotą. Rabinovičius kiekvieną rytą ateina prie spaudos kiosko ir prašo parodyti šviežius sovietinius dienraščius: „Pravda“, „Izvestiji“, „Komsomolskaja pravda“. Peržvelgia pirmuosius puslapius, padėkoja ir akivaizdžiai nusivylusia išraiška grąžina juos kioskininkei. O šios paklaustas, ko taip atkakliai kasdien ieško, atsako, kad nekrologo. Moteris bandė aiškinti, kad užuojautos ir nekrologai spausdinami paskutiniajame puslapyje, bet sulaukė atsakymo: „Tas nekrologas bus pirmajame“.
Beveik po pusės amžiaus berniukas iš blokinio namo Šilo gatvėje užaugo, pražilo, prapliko ir virto to paties anekdoto personažu – kiekvieną rytą, kol nesušvilpia arbatinukas, skubu peržvelgti svarbiausių portalų naujienas. Ir ieškau ten tikrai ne astrologės įžvalgų apie besiskiriančių pramogų pasaulio įžymybių astralinių kūnų kalbą. Ieškau žinios, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradėjo seniai anonsuotą kontrpuolimą. Ir, žinoma, paties svarbiausio nekrologo karo nusikaltėliui Vladimirui Putinui. O kol jo nėra, aplanko visokių paikų minčių, kas gali nutikti, jeigu karas nesibaigs šiais metais ir prasitęs iki 2024 m. pabaigos.
Kodėl būtent 2024 m., kuo ši data tokia ypatinga?
Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas net ir po jam pareikštų 34 kaltinimų dėl pornografinių filmų aktorei sumokėtų pinigų už tylėjimą pažadėjo niekada neatsisakyti dalyvauti 2024-ųjų Prezidento rinkiminėje kampanijoje.
Pasiklausius, ką ištikimiausi D. Trumpo šalininkai kalba apie JAV paramą Ukrainai, nesunku suprasti, kodėl Kremlius taip laukia būtent šio respublikonų politiko sugrįžimo į Baltuosius rūmus ir karo veiksmus bei naują mobilizaciją planuoja taip, kad laimėtų kuo daugiau laiko. O paties D. Trumpo kalbose surasti rišlius atsakymus, ar jis pratęstų paramą Ukrainai iki pergalės, nėra jokios galimybės.
Prezidento rinkimai 2024 m. bus rengiami ir pačioje Rusijoje, bet jų nugalėtojo pavardė žinoma iš anksto. Beliks tik sužinoti, kokius skaičiukus Vyriausiajai rinkimų komisijai nurodys nupaišyti Kremlius. Ir kas rinkimuose sutiks atlikti simbolinių varžovų vaidmenį, kai už valdžios kritiką nesunkiai galima užsidirbti ilgesnę laisvės atėmimo bausmę, negu vėlyvuoju sovietmečiu.
Lietuvoje 2024 m. pavasarį rinksime Prezidentą ir Europos Parlamento narius, o rudenį – Seimą. Nesu tas žmogus, kuris giria viską, ką daro Ingridos Šimonytės Vyriausybė ir trijų partijų valdančioji dauguma. Pamatęs mokesčių reformos projektą, kuriame numatytas savarankiškai dirbančių asmenų išbuožinimas, keikiausi skoliniais iš slavų ir jidiš kalbų, kaip akmeniu į priekinį automobilio stiklą gavęs pavežėjas.
Bet bent jau galiu didžiuotis, kad užsienio politikos srityje mano šalies politikai mekenančių Europos valstybių vadovų ir užsienio reikalų ministrų susitikimuose savo lyderyste švyti kaip Antikos dievai. Ir taip pat, kaip anie, sugeba vos grįžę į Lietuvą susirieti tarpusavyje.
Nejaučiu jokio nerimo, kad Seimo ar juolab Prezidento rinkimus staiga galėtų laimėti kažkas iš radikalių populistų, kurie paverstų Lietuvą antra Vengrija, vykdančia Europos Sąjungos institucijose Kremliaus planus. Kad ir kaip dėliotųsi nauja koalicija, joje tikriausiai bus socialdemokratai ir Sauliaus Skvernelio arba Ramūno Karbauskio personalinės partijos. Pastarosios abi kartu vienoje valdančiojoje daugumoje, vargu, ar išsitektų, labai jau dramatiškos buvo skyrybos. Nors politikoje dar ne tokių stebuklinių pasakų siužetų nutinka, o valdžios troškimas gali sutaikyti net pikčiausius priešus.
Nerimą galėtų kelti nebent tai, kad socialdemokratai visai nesenais prieškario laikais ne kartą pasisakė prieš finansavimo šalies gynybai didinimą, šauktinių kariuomenės atkūrimą, o pačioje 2022 m. pradžioje pravardžiavo TS-LKD „karo partija“, neva visai be reikalo bauginančia Lietuvos žmones Rusijos grėsme.
Todėl jausčiausi kur kas ramiau, jeigu karas pasibaigtų dar prie konservatorių valdžios – daug kam nusibodusios, bet neužsikrėtusios kairiuoju pacifizmu. Jeigu santykiuose su Rusija ir Ukraina naujoji centro kairės Vyriausybė, prižiūrima antrai kadencijai išrinkto Gitano Nausėdos, tikriausiai sugebės išlaikyti kažką panašaus į politikos tęstinumą, tai išdidi laikysena prieš Kiniją labai greitai gali virsti vasališku maldavimu pasigailėti ir atsiprašinėjimu už buvusios valdžios draugystę su Taivanu. Tada ir visos pastarojo investicijos tyliai aplenktų mūsų šalį.
Konservatorių ir liberalų rinkėjai, dabar itin kritiškai vertinantys kiekvieną Prezidento žingsnį, o kartais ir nevengiantys iš jo pasišaipyti, atsidurs keistoje padėtyje, kai tik iš G. Nausėdos galės tikėtis principingo veikimo. Jeigu karas jau bus pasibaigęs Ukrainos pergale, Europai kils didelė pagunda kuo greičiau panaikinti sankcijas V. Putino klano tebevaldomai Rusijai.
O Lietuvos verslai, ir dabar paslapčia ar kaip Kauno mero „Vičiūnai“ tebeveikiantys Rusijoje, per centro kairės partijas tikėsis kuo greičiau sugrąžinti prieškario tvarką. Būtent dėl to prognozuočiau didžiausias įtampas tarp G. Nausėdos ir naujos Vyriausybės.
Ukrainos, Lenkijos ir Baltijos šalių ašis galėtų tapti naujuoju politinės lyderystės ir galios centru pokario Europoje. Bet po 2024-ųjų Lietuva gali tiesiog nebeturėti drąsos tai lyderystės naštai išlaikyti. Socialdemokratiška neišsišokimo ir paklusimo didžiųjų Europos Sąjungos sostinių rekomendacijoms diplomatija kaipmat ištirpins visą karo metais pelnytą mūsų šalies autoritetą.
Bet labai patiks vidutiniam Lietuvos rinkėjui iš gerokai nuo sostinės nutolusio rajono centro, įpratusiam iki žemės lankstytis vietiniams carams ir įsivaizduojančio, neva taip tarp didelių ir galingų šalių turi elgtis ir pasaulio našlaitėlė Lietuva.