Rinkimų Rusijoje jokiais būdais negalime vadinti laisvais, jų rezultatų – teisėtais, bet Vladimiras Putinas, užuot vainikavęs save imperatoriumi arba pasiskelbęs rusų tautos gelbėtoju iki gyvos galvos, atkakliai stengiasi imituoti laisvojo pasaulio procedūras.
Iš esmės tai net nėra rinkimai, tačiau kiekvieną kartą, minėdamas juos, iš naujo šio akivaizdaus teiginio nekartosiu. Tačiau pasistenkime jo neužmiršti, kad aptardami šioje procedūroje dalyvaujančių asmenų poelgius ir sprendimus nejučia nepradėtumėm taikyti tik laisviems rinkimams tinkančių vertinimo kriterijų.
Beveik prieš ketvirtį amžiaus Rusijoje įsitvirtinusi informacinė autokratija veikia kitaip negu senosios tironijos, stalininė ar nacistinė valdymo sistema. Ji neturi aiškios ideologijos, žadančios būsimoms kartoms komunizmo rojų arba privilegijuotą išrinktosios rasės gyvenimą.
Vienintelis jos tikslas – pratęsti savo valdžią, išsaugant galimybę neribotą laiką savintis nesuskaičiuojamus didžiulės šalies resursus. Net ir 2014 m. Krymo aneksija bei 2021 m. Kyjivo „užėmimas per tris dienas“ buvo sumanyti visai ne todėl, kad Rusijai stigo teritorijos ar labai norėjosi gelbėti rusiškai kalbėjusius Rytų Ukrainos žmones. Kaimyninės šalies užgrobimas turėjo pakelti po pandemijos smukusį rusų pasitikėjimą V. Putinu ir suteikti jam galimybę 2024 m. be ypatingų pastangų pratęsti savo valdymą dar vienai kadencijai, o faktiškai – iki gyvos galvos.
Kitaip negu gali atrodyti stebėtojui iš šalies, bet kurie rinkimai Kremliui yra svarbūs, o Rusijos Federacijos prezidento rinkimai – patys svarbiausi. Todėl rinkimų įstatymų pakeitimais buvo sudėliota tokia paini sistema, kuri iki šiol leido įrašyti į balsavimo biuletenius tik tų kandidatų pavardes, kurie nesudarydavo realios konkurencijos perrinkimo siekiančiam V. Putinui.
Rinkimų rezultatai buvo klastojami visais įmanomais būdais, tačiau apgalvota kandidatų atranka visada buvo svarbiausia. Rinkėjai turėjo akivaizdžiai matyti, kad nėra jokios alternatyvos V. Putino valdymui, ir patys suprasti, kad jokie varžovai negali jam prilygti.
Pirmosiomis kadencijomis, kol pats V. Putinas atrodė dar apyjaunis, energingas ir šmaikštus, atrinkti keletą akivaizdžiai silpnesnių kandidatų nebuvo sudėtinga. Tačiau laikas bėgo, o galiausiai Rusijos prezidentas tapo sukriošusiu pensininku, negalinčiu atsispirti pagundai leistis į nuobodžių sąmokslo teorijų pasakojimus ir beviltiškai pasenusius seksistinius bei homofobinius juokelius. Todėl dabar varžovai, kurių pavardės bus įrašytos balsavimo biuleteniuose, privalo atitikti dar griežtesnius kriterijus: būti visiškai nepažįstami rinkėjams, nesugebėti suregzti prieš televizijos kameras rišlaus sakinio ir bent neatrodyti akivaizdžiai jaunesni už V. Putiną.
Būtent todėl Rusijos vyriausioji rinkimų komisija neleido net pradėti rinkti parašų nepriklausomai žurnalistei iš provincijos Jekaterinai Duncovai. Jos kandidatavimas neišvengiamai prašėsi lyginamas su neįtikėtinai sėkminga Sviatlanos Cichanouskajos rinkimų kampanija Baltarusijoje ir jau vien dėl to režimas turėjo jį užkardyti iš anksto. O štai B. Nadeždinas tuo metu dar visai neatrodė Kremliui pavojingas. Toks nepavojingas, kad jį net išleisdavo pasisakyti prieš karą federalinių televizijos kanalų eteryje, kai pokalbių laidų žanro taisyklės reikalavo nesunkiai verbaliai užspardomo oponento.
Pavojaus skambutis nuskambėjo parašų rinkimo kampanijos metu, kai Rusijos miestuose per speigus ir pūgas išsirikiavo neįtikėtino ilgumo eilės prie pasirašymo vietų. O parašų už V. Putiną rinkėjus praeiviai aplenkdavo iš tolo. Tai buvo taip netikėta, kad Kremliaus propaganda kurį laiką net nežinojo, kaip reaguoti, ir visiškai ignoravo šį įvykį, nenorėdama dar plačiau paskleisti žinią apie galimybę paremti antikarinį kandidatą.
Tikėtasi, kad B. Nadeždinui nepavyks sąžiningai surinkti būtinų 100 tūkst. gyventojų parašų iš skirtingų šalies regionų ir problema išnyks savaime. Neišnyko, nes pasirašyti už B. Nadeždiną savo „YouTube“ kanaluose kvietė visi iš Rusijos išvaryti opozicijos autoritetai nuo Aleksejaus Navalno bendražygių iki už akių Rusijos teismo nuteisto už tiesos apie Bučos žudynes sklaidą Izraelio piliečio Maksimo Kaco. Staiga paaiškėjo, kad tariamas Rusijos žmonių pritarimas V. Putino karui yra tik dar vienas Kremliaus propagandos naratyvas.
Kai vienišas su savo mintimis apie neteisingą karą porą metų liūdėjęs rusas sutinka eilėje savo kaimynus, bendradarbius, mokytojus ir vaikystės draugus, iš naujo mezgasi horizontalūs ryšiai ir atsiranda maža viltis dar kartą pabandyti pakeisti pasaulį. B. Nadeždino pavardė tam ypač tinka, nes jos šaknyje yra rusiškas žodis „nadežda“ (liet. viltis).
Pasirašyti už B. Nadeždiną rusus kvietę išeivijos politikai atvirai sako, kad jis nėra idealus kandidatas, bet kitų tiesiog negali būti. Pakanka, kad Borisas žada nutraukti „specialiąją operaciją“ prieš Ukrainą ir paleisti į laisvę politinius kalinius – dabartinėje Rusijoje tai yra labai drąsūs pareiškimai. Daugiau ir neverta tikėtis iš žmogaus, kuris tebėra Rusijoje ir bando veikti pagal jos įstatymus, numatančius laisvės atėmimo bausmę už karo pavadinimą karu.
Kremliui dabar teks rinktis, ar liepti rinkimų komisijai atmesti B. Nadeždino parašus, kaip neva neatitinkančius įstatymų reikalavimų, ar jį užregistruoti kandidatu. Rusijos politikos žinovai vieningai sutaria, kad pirmasis įvykių scenarijus yra labiausiai tikėtinas.
Tačiau propagandine prasme jis reikštų pripažinimą, kad V. Putinas negali varžytis net su labai silpnu oponentu iš sisteminių liberalų stovyklos, nes nepasitiki savo rinkėjų meile ir ištikimybe. Antrasis scenarijus atvertų kelią opozicijai panaudoti visas legalias rinkimų kampanijos procedūras agitacijai prieš karą ir V. Putino režimą.
Net ir pralaimėjusi ji nieko nepraras, bet prižadins iš apatijos milijonus tyliai karui nepritariančių žmonių bendram veikimui. Palankiai susiklosčius aplinkybėms tai gali tapti didelių permainų pradžia. Ar bent jau pakirsti tikėjimą, neva absoliučiai visi rusai pritaria V. Putino karui.
Rusijos propagandisto Vladimiro Solovjovo televizijos laidose, kuriose ne kartą yra dalyvavęs B. Nadeždinas, jau prasidėjo agresyvi jo „demaskavimo“ kampanija. Laidos vedėjas pavadino B. Nadeždiną „tėvynės išdaviku“ ir „seniu“, nors pats yra jo bendraamžis, o V. Putinas dar gerokai už juodu vyresnis.
Pasak V. Solovjovo, gyventojų parašus B. Nadeždinui surinko „Navalno sekta“, o paties kandidato veiksmus už jį planuoja M. Kacas. Pastarajam V. Solovjovas skyrė netikėtai daug dėmesio, kažkodėl pavadinęs „pinigus lagaminais vežiojusiu lošėju“, tarnaujančiu „pedofilui“ Michailui Chodorkovskiui.
Jeigu B. Nadeždinui bus leista dalyvauti rinkimuose, toks propagandos taškymasis toksiškomis seilėmis gali gerokai padidinti kandidato žinomumą tose rinkėjų grupėse, kurių nepasiekia laisvas žodis, sklindantis išeivijos „YouTube“ kanaluose.
Lietuviškoje viešojoje erdvėje iki šiol dominuoja nuogąstavimai, neva B. Nadeždinas gali būti tyčia Kremliaus parinktas patogus V. Putino varžovas, kuris padidins rinkėjų aktyvumą ir kažkokiu būdu legitimuos Kremliaus šeimininko pergalę rinkimuose. Traukiamos neva opozicijos kandidato neadekvatumą įrodančios senos iškarpos iš pokalbių laidų, kuriose B. Nadeždinas juokais vadino Amerikos čiabuvius išeiviais iš Rusijos.
Galėčiau sutikti su teiginiais, kad jokių perversmų per Rusijos prezidento rinkimų spektaklį tikėtis neverta, nes tai nėra tikri rinkimai. Tačiau bet koks antikarinio kandidato dalyvavimas vis tiek geriau negu visiškas rinkimų boikotas. Rusijos opozicija išeivijoje tai jau suprato ir pagaliau atidėjo į šalį tarpusavio rietenas, kad galėtų išnaudoti rinkimus agitacijai prieš V. Putiną ir jo karą.
Suprantu, kad kariaujantiems ukrainiečiams visi rusai yra jų šalį užpuolę priešai, o geriausias rusas – miręs. Tuo metu vakariečiams susidaro įspūdis, neva V. Putino neįmanoma nugalėti, nes jis remiasi absoliučios Rusijos gyventojų daugumos palaikymu ir mistiniais gebėjimais ištverti visus sunkumus dėl pergalės fronte.
Karo priešininkų eilės prie B. Nadeždino štabų į tokį plokščią pasaulio įsivaizdavimą netelpa. Troškimas grįžti į normalybę užbaigus karą ir nustojus pyktis su visu Vakarų pasauliu Rusijoje yra gerokai plačiau paplitęs, negu galėtumėte įsivaizduoti. Todėl nenorėčiau visiškai atmesti tikimybės, kad palankiai susiklosčius aplinkybėms gali ateiti ta akimirka, kai staiga paaiškės, kad kliedintis apie įsivaizduojamas grėsmes Kremliaus senolis Rusijoje jau niekam neįdomus ir nereikalingas.