Istorija nesikartoja, bet 1914 m., kai didžiosios Europos šalys viena po kitos skelbė mobilizaciją ir įsitraukė į Didįjį karą, kurio išvengti jau niekas negalėjo, buvo neįtikėtinai panašūs į mūsų laikus. Tos pačios iliuzijos, kad taikus gyvenimas tęsis amžinai, tas pats naivus tikėjimas pažanga.
Šį kartą viskas klostosi tarsi pigiame strateginiame žaidime. Rusija sutelkė Ukrainos pasienyje puolimui paruoštą šimtatūkstantinę armiją. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas skambina Vladimirui Putinui, kurį visai neseniai viešai pavadino žudiku, išdėsto jam, kas laukia Rusijos, jeigu ši nepaliks ramybėje Ukrainos ir pasiūlo susitikti. Kremlius žada pagalvoti ir toliau ruošiasi karui.
Jungtinės Amerikos Valstijos skelbia naujas sankcijas Rusijai ir išvaro 10 su šnipinėjamu siejamų Maskvos diplomatų. Kremlius žada atsaką į šį veiksmą, o tuomet Rusijos diplomatus išveja ir Lenkija. Rusai uždaro Ukrainos laivams Kerčės sąsiaurį Juodojoje jūroje ir bando juos provokuoti, o Donbase Rusijos remiami separatistai kasdien apšaudo ukrainiečių pozicijas – žūsta kariai.
„Man susidaro įspūdis, kad Putinas savo galvoje priėmė sprendimą – jis įjungė naują lygį ir nusprendė visus pasiųsti velniop. Jis pavargo žaisti demokratiją, Jungtines Tautas ir tarptautinę teisę. Jis pasirengęs kraujo upėms ir lavonų kalnams“, – įsitikinęs mano mėgstamiausias rusiškai rašantis žurnalistas Arkadijus Babčenka.
Kodėl Kremliui prireikė vėl įpūsti vos rusenusį karą Donbase? Daugelis analitikų tai aiškina vidinėmis Rusijos problemomis, neva V. Putinui reikia atsiauginti savo suglebusį reitingą prieš artėjančius Valstybės Dūmos rinkimus. Tačiau rinkimų būta ir anksčiau. Juos suklastoti ir neleisti įsisiūbuoti protestams, visus valdžios kritikus sukišant už grotų, ten tapo net ne politiniu, o veikiau logistiniu iššūkiu.
Aptarinėjami Rusijos siekiai Ukrainoje sujungti aneksuotą Krymo pusiasalį sausuma su Donecku ir Luhansku, o gal ir su Rusijos marionete Moldovoje, vadinama „Padniestrės Respublika“. Nauda iš tokio karo – visiškas Ukrainos atkirtimas nuo Juodosios jūros ir galimybė sujungti užgrobtas žemes. Ar Kremliui to ypatingai reikia, galima tik spėlioti, tačiau tikslas vargiai bepateisintų nuostolius fronte ir jau visai ne simbolines Vakarų sankcijas. Po tokio karo užmiršti tektų ne tik North Stream II statybos užbaigimą, bet ir bet kokius ekonominius santykius su Europą bei JAV. Skirtingai, negu XIX arba XX a. pradžioje, šiuolaikinė pramonė negali veikti be globalioje rinkoje įsigyjamų komponentų ir įrangos. Užsidariusi nuo pasaulio arba uždaryta sankcijomis šalis neišvengiamai tampa panašia į Šiaurės Korėją, kur prastesnio derliaus metais liaudžiai tenka graužti pakelės žolę.
Dalies Ukrainos teritorijos užgrobimas neišsprendžia svarbiausios ideologinės Rusijos problemos. „Rusų pasaulio“ mitologijoje drauge turi būti visos trys šakos: Didžioji maskolių Rusija, Kijevo ir Baltoji Rusia. Vienos iš jų praradimas reiškia suardytą pasaulio darną ir galios praradimą. Tik sujungęs visas tris dalis herojus gali išlaisvinti „giluminės liaudies“ energiją.
Išvertus tuos kliedesius į žmonių kalbą reiškia, kad demokratiškos Ukrainos ir Baltarusijos valstybės, pasirenkančios integracijos į Vakarų struktūras kelią, yra didžiausias Kremliaus košmaras. Pavyzdys ir akivaizdus priekaištas, kuo galėjo tapti Rusija, jei tik jos nebūtų užvaldžiusi V. Putino gauja, neduos ramybės rusams amžinai. Baltijos šalys net ir sovietmečiu buvo suvokiamos rusų kaip svetimos, bet Ukrainos praradimas 2014 m. vis dar kelia amputuotos galūnės fantominius skausmus.
Išsaugoti savo įtaką Baltarusijoje po visų 2020 m. vasaros-rudens protestų Kremliui pavyko. Išsigandęs Aleksandras Lukašenka beveik prinoko prijungti savo šalį prie Rusijos, jei tik bus tinkamu laiku dar truputį paspaustas.
Tačiau Ukraina nuo 2014 m. vis labiau tolsta nuo Rusijos. Karas Donbase suformavo ukrainietišką tapatybę, kuri suvokiama per skirtingumą nuo maskolių, netgi tiems ukrainiečiams, kurie kalba ir sapnuoja rusiškai.
Kremliaus interesus kurį laiką atitiko tokia padėtis, kai Ukrainos valstybė lėtai kraujavo, negalėdama būti priimta nei į Europos Sąjungą, nei į NATO, kol neišsprendė Donbaso problemų. Tačiau galutinis V. Putino tikslas visada išliko tas pats – visiškas Ukrainos prisijungimas. Teliko sulaukti palankios progos.
Pandemijos išvarginti Vakarai ir neseniai pradėjusi darbą naujojo JAV prezidento administracija, sutelkusi dėmesį į Kinijos galios užkardymą – tokios aplinkybės V. Putinui informaciją teikiantiems analitikams galėjo atrodyti palanki proga karui Ukrainoje pradėti. Nereikia užmiršti ir paveldėto iš sovietmečio reiškinio, vadinamo „šapkozakidatelstvo“ – savo karinės galios pervertinimo.
Kremliaus kalbančios galvos jau net nelabai slepia, kad tikrasis jo tikslas yra visos Ukrainos užkariavimas. V. Putino administracijos vadovo pavaduotojas Dmitrijus Kozakas aną savaitę prasitarė, kad kovos veiksmų Rytų Ukrainoje eskalacija „bus pabaigos pradžia Kijevui“.
Prie Ukrainos sienos sutelktų Rusijos pajėgų dydis ir struktūra taip pat patvirtina nuogąstavimą, kad suplanuotas gerokai didesnis karas, negu Mariupolio ir Odesos užgrobimas. Plyname lauke prie Ukrainos sienos dislokuotą armiją ilgesnį laiką išlaikyti parengtą puolimui yra labai brangu, todėl per 2-3 savaites Kremliui reikės nuspręsti, arba grąžinti dalinius į nuolatinės dislokacijos vietas, arba greičiau organizuoti tas provokacijas Donbaso frontuose, kurių pretekstu pradės puolimą. Simbolius mėgstančiam V. Putinui idealia dovana taptų Pergalės paradas Kijeve gegužės 9-ąją. Jei tik kažkas neišdrįs jam atvirai pasakyti, kad vietoje parado gaus ilgą ir kruviną karą, kuriame ukrainiečiai gins kiekvieną gimtosios žemės pėdą.